Kaip palaikyti vaiką be žodžių

Būna situacijų, kai vaiką būtina palaikyti, tačiau žodžiams ne laikas, ir ne vieta. Tam galima panaudoti kokį nors neverbalinį signalą.

Kartą mudu su vaiku susitarėme, kad jeigu aš, laikydama jį už rankos, stipriai spustelėsiu delniuką tris kartus iš eilės, tai reikš “Aš tave myliu”. Kurį laiką mes tiesiog žaidėme slaptų signalų žaidimą, o paskui supratau, kaip tai puiku. Buvo ir kitų slaptų ženklų, tačiau jie greitai pasimiršo, o šis prigijo ilgiems metams.

Sūnui treji metukai. Bėgame į vaikų darželį. Labai skubame. Stovime sankryžoje, laukiame žalios šviesos. Triukšmas. Automobiliai lekia iš visų pusių ir dar virš mūsų, nes virš galvos – šešių eismo juostų viadukas. Šioje kelio atkarpoje mudu netgi nesikalbame, nes norint vienas kitą išgirsti, tenka beveik rėktė rėkti.

O rėkauti nesinori. Labai norisi miego. Ir man, ir vaikui. Vaikas apsnūdęs, nelinksmas, antakius rauko. Vienas, du, trys – triskart spustelėjau jam ranką. Jis tarsi pabudo iš transo, pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Mudu vienas kitą supratome. Mudu turime paslaptį, kuri gali sušildyti ankstyvą darganotą rytą.

Sūnui ketveri. Nupirkau jam kažką ne tą parduotuvėje. Vaikas pyksta: “Sau pasižiūrėk, kiek visko prisipirkai”. Žinoma, pienas, kiaušiniai, grietinė, miltai ir makaronai skirti vien tik mamai. Sūnus pasipūtė, nesikalba. Tačiau yra taisyklė, kurios laikomasi netgi susipykus: priėjome gatvę – duok mamai ranką. Ranką ištiesiu pati. Jis nenoriai paduoda saviškę. Demonstratyviai nusisuka.

Vienas, du, trys paspaudimai. Vaikas atsisuka. Jis vis dar piktas, nelinkęs kalbėtis. Tačiau žvilgsnis sušyla. Vienas, du, trys – dabar jau sūnus spusteli man ranką. Aplinkui begalė praeivių. Niekas net neįtaria, kad mudu ką tik priminėme vienas kitam, kad mylime kits kitą. Mes turime savo paslaptį.

Sūnui penkeri. Didelės ligoninės priimamasis. Gydytojas baigė apžiūrą, kažką rašo. Vaikas labai sutrikęs ir pasimetęs. Dėl aukštos temperatūros jis, panašu, sunkiai orientuojasi realybėje – kur jį atvežė ir kam to reikia. Norisi palaikyti, tačiau nerandu tinkamų žodžių ir nesinori drumsti priimamojo tylos. Tačiau galiu paimti sūnui už rankos. Vienas, du, trys. Jis pakelia į mane akis ir linkteli. Kontaktas užmegztas. Bendra paslaptis. Mes drauge. Mes susidorosime.

Vaikui šešeri. Išleistuvės vaikų darželyje. Kaip greitai jis užaugo. Grožiuosi, viduje kunkuliuoja emocijos. Kiek daug visko norisi pasakyti. Tačiau jis neklausys. Drovėsis. Šalia jo draugeliai, mergaitės su puošniomis suknelėmis. Šūktelėjau, kad prieitų sekundėlei. Pribėgo. Ir man išties pakanka sekundėlės, kad perduočiau emocijas, žvelgdama į akis ir triskart paspausdama ranką. Jis vėl sugrįžta pas draugus, akys švyti iš laimės.

Sūnui septyneri. Pirma klasė. Pirmas iškvietimas į mokyklą. Lakstė per pertrauką. Pastūmė klasės draugą. Nesistengia per rašybos pamokas. Išsiblaškęs. Imkitės priemonių.

Priemonių imtis noras kilo iš karto. Priemonių gelbėti vaiką. Labai jau prislėgtas atrodė. Susikūprino, galvą nuleido. Nemalonu, kai gėdina mamos akivaizdoje.

Stoviu taip arti, kad galiu nepastebimai, nepritraukdama mokytojos dėmesio, pasiekti vaiko ranką. Paslapčia spusteliu tris kartus. Patenkinta pastebiu, kaip išsitiesė petukai, pakilo galva, prašviesėjo akyse.

Mes, žinoma, namuose dar pasikalbėsime apie tai, kur galima lakstyti ir apie incidentą su klasės draugu. Tačiau dabar, šiuo momentu, jam labai svarbus palaikymas. Puiku, kad galiu palaikyti jį be žodžių. Nes mudu turime paslaptį.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *