Kaip paleisti ir pamiršti?

Nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad didelė mano, kaip psichologės, darbo dalis yra padėti žmonėms atsikratyti praeities naštos. Ir pagrindinę šio užsiėmimo dalį užima pasitraukimas iš nesėkmingų įsimylėjimų ir santykių. Kas gi trukdo štai taip paprastai imti ir paleisti žmogų iš savo gyvenimo ir, kas dar sudėtingiau – iš savo širdies? Priežasčių keletas, į išsamų jų aprašymą nepretenduoju, tačiau labiausiai paplitusias išvardinsiu.

Pirmoji priežastis – vienatvės baimė. Dėl visos eilės priežasčių žmogus, išėjus partneriui, atsiduria situacijoje, kai netgi elementariai neturi su kuo pasikalbėti. Tokiu atveju vertėtų išsiaiškinti, kas trukdo žmogui bendrauti ir susirasti naujų draugų.

Visa tai, žinoma, tik ledkalnio viršūnė, o po vandeniu slypi jo nuosavas pasaulis, kuris neretai būna savininkui baisesnis už visus dabartinio jo gyvenimo sunkumus. Būtent taip ir būna – žmonės, kurie nenori net trumpam laikui likti be poros, kankinasi ir kenčia, tačiau išeiti jiems dar baisiau. Iš tikrųjų jie bijo patys savęs. Ir tada prisigalvojama atsikalbinėjimų, kad nereikėtų nieko keisti: „kaipgi aš dabar, po vienerių (2, 3, 4… 100) metų bendro gyvenimo liksiu be jo? Man bus taip nepatogu. Aš taip pripratau, kad jis dalį sąskaitų apmoka… Tiesa, maistą pirkdavau tik aš…”

Pagalvokite, ar toks jau baisus susitikimas su pačiu savimi?

Antroji priežastis – apgaulė santykių pradžioje, kai žmonės stengiasi atrodyti geresniais nei yra iš tikrųjų. Iki tam tikros ribos tai nėra fatališka, nors gyvenimas komplikuojasi, kai santykiai tampa ilgalaikiais. Kas šiuo atveju užkabina ir neduoda paleisti? Laiko viltis, kad žmogus išties gali būti toks geras. Pavyzdžiui, vyras parodo, kokia meile gali apgaubti savo moterį, o paskui visi šie šilti jausmai priartėja prie nulio. O moteris kankinasi ir saugo širdyje viltį, kad jis, galbūt, vis dėlto ją myli ar sugebės pamilti, juk pradžioje viskas buvo kitaip…

Trečioji priežastis – kartojasi tai, kas su žmogumi jau buvo anksčiau. Labai dažnai žmonės, negavę pakankamai meilės, įsimyli į tuos, kurie jų nemyli jau pažįstamu jiems būdu. Kaip rašė poetas: „Kuo mažiau mes moterį mylime, tuo labiau jai patinkame”. Tokios antipatijos priežastis – šis žmogus išvis netinka į partnerius kitam konkrečiam žmogui, tačiau atkakliai stengiasi juo tapti. Kokiu tikslu? Ogi todėl, pavyzdžiui, kad vaikystėje mergaitė turėjo visiškai abejingą jai tėvą ir dabar pasąmoningai ieško panašaus vyro. Jos širdyje rusena viltis, kad su šiuo vyru gausis tai, ko nesigavo su tėčiu. Tėtis ignoruodavo – ir jis ignoruoja, o ką, jei vyriškis staiga pakeis savo požiūrį ir ją pamils! Finalas aiškus – nepamils, kadangi pasąmoningai pasirenkami iš anksto beviltiški partneriai.

Apibendrinant išvardintus punktus, iš jų seka ketvirtoji priežastis, kuri yra bene pati svarbiausia visų žmonių problema – meilės sau trūkumas. Tačiau čia jau atskira tema.

Pabaigai kelios svarbios rekomendacijos apie tai, kaip neatsitempti į naujus santykius prieš tai įgytos patirties naštos.

Liaukitės kankinti save mintimis apie tai, kad niekada niekam nebūsite reikalinga. Jei tik pati panorėsite, vyrų tikrai atsiras, jų bus daug – tiek, kiek jums reikės, kad atrastumėte savo meilę. Be to, kiekvienam vyrui reikia suteikti šansą padaryti jus laiminga iki to laiko, kol jis neįrodys, jog tokio šanso nevertas ir nenusipelnė. Būtent dėl to reikia ilgėliau, kaip sakoma, „padraugauti”. Neskubėkite daryti išvadų – suteikite vyrui šansą save parodyti.

Jeigu norite santykių ir meilės, pradžiai reikia pažvelgti į save ir suprasti, kas esate, nes nesuprasdama savo stiprių ir silpnų pusių, jūs vėl įsipainiosite į kokius nors nelabai laimingus santykius. Neišsiaiškinusi savo privalumų ir trūkumų, neišsilaisvinsite nuo kaltės jausmo, kadangi šis jausmas užaštrina dėmesį ties silpnomis vietomis. O privalumai tokiu atveju arba išvis nepastebimi, arba smarkiai nuvertinami.

Dabar apie tai, ką daryti su vienatvės baime. Ką čia bekalbėti – reikia sukaupti drąsą, imti ir pasilikti vienumoje. O kad nebūtų taip baisu – darykite tai palaipsniui. Ir pamažu suprasite, kad jūsų vidinį pasaulį sudaro tai, kas puikiai jums pažįstama ir įprasta. O tokie dalykai jau nebaugina.

O dabar dėmesio: iki kokio lygio reikėtų „treniruoti” sugebėjimą būti be poros? Manau, iki tokio laipsnio, kai būsite pasiruošęs daug metų trunkančiai vienatvei ir tuo pat metu nedarysite iš to kosminio masto tragedijos. Tada jums ir nebereikės ilgą laiką būti vienam. Jeigu esate pasiruošęs ilgalaikei vienatvei, reiškia, esate pasiruošęs lygiateisiams, nepriklausomiems, vadinasi, laimingiems santykiams.

Ir, žinoma, reikia mylėti save ir priimti tokiu, kokiu esate – kaipgi be šito?

Mylėti save visą, kartu su tais dalykais, kuriuos kol kas laikome trūkumais. Kaip nebūtų keista, partneris neretai pamilsta būtent trūkumus, juk būtent jie sukuria individualumą ir paverčia mus ne standartinėmis Barbėmis, o realiais žmonėmis, gyvais ir šiltais.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *