Kaip per savo ambicijas pastebėti vaiko individualumą

Vieną tėvų užduodamą klausimą girdžiu praktiškai pastoviai: „Kaip kažką darant ar nedarant nesuteikti gilios psichologinės traumos mano vaikui?”

Klausimas visiškai suprantamas. Mes esame vaikystėje traumuota karta. Lankome psichoanalitikus ir asmenybės augimo treningus, trokšdami atrasti save, suprasti save, pamilti save ir t.t. Kiekvienas žinome krūvą istorijų apie vaikystėje patirtą neteisybę, šaltumą, pasmerkimą, atstumtumo jausmą, sunkumus bendraujant su žmonėmis.

Tėvų neurozės

Mums, žinoma, norisi, kad vaikai nieko panašaus nepatirtų, kad jų psichika būtų tvirta kaip šarvas. Nebežinome, kaip suktis, kad tik neleptelėtume kokio nors nereikalingo žodžio. O ką, jeigu jiems nutiks tas pats, kas nutiko mums? O ką, jei tas žodis traumuos visam likusiam gyvenimui? Dėl to taip bijome nusibrėžti savo pačių komforto ribas, pastoviai įsmukdami į nesveiką pasiaukojimą. Iki tokio laipsnio rūpinamės mažyliu, kad neilgai trukus tenka rūpintis jau ir pačios mamytės psichine būsena.

Taigi, išsiaiškinkime. Koks vienas didžiausių vaiko lūkesčių mamos atžvilgiu?

Teisingai. Besąlygiška meilė. Jei konkrečiau – gilus, fundamentalus įsitikinimas, kad tu – geras ir teisingas. Iš nieko pasaulyje mes nelaukiame daugiau, kaip iš mamos. Jeigu mama mylėjo mus su įvairiomis sąlygoms, vėliau stengiamės įrodyti sau ir visiems kitiems, kad esame verti meilės, dėmesio, rūpestingumo, gerovės.

Vaiko baimė tapti blogu savo mamai yra tolygi mirties baimei. Motina praktiškai suteikia vaikui teisę gyventi. Būti savimi. Mama duoda mums tai, ko negavę, paskui mokomės asmenybės augimo treninguose.

Jeigu gimei kažkoks ne toks, neteisingas, silpnas, tai pagal biologijos dėsnius į tave niekas neinvestuos jėgų ir pastangų. Tave gali nustoti prižiūrėti ir tu mirsi. Vaikas tiek priklausomas, kad be suaugusio žmogaus neišgyvens. Kai nėra besąlygiškos meilės, vaikui smarkiai padidėja nerimo jausmas. Jam tiesiog būtina susigrąžinti mamos palankumą, pasirodyti geresniu. Bėgant metams, visa tai įkyri. Tačiau tai jau kita istorija.

„Juk tai akivaizdu. – sako man moterys. – Visos mes mylime savo vaikus. Kaip gali būti kitaip?” Tačiau meilė neretai painiojama su principu „Viskas, ką jis daro yra gerai” ir pereina į pataikavimo sferą. Ir kai tokia mama susiduria su neadekvačiu („blogu”) vaiko elgesiu, ji pasiduoda ir nežino, kaip nubrėžti leistinas ribas. Jai tai tolygu vaiko atstūmimui. Įsijungia baimė traumuoti vaiką, į kurį žvelgiama kaip į nepilnavertį sutvėrimą su silpna psichika, o tada pasipila draudimai ir visas kitas gėris.

Aš kalbu apie meilę, kur baimės traumuoti paprasčiausiai nėra, kadangi mes bendraujame su vaiku kaip su psichiškai ir fiziškai stipriu ir sveiku žmogumi. Mes žvelgiame į vaiką kaip į žmogų, tegu ir mažą bei priklausomą, tačiau jau stiprų ir protingą, suinteresuotą bendradarbiauti su mumis savo lygmenyje ir gyventi darnoje.

Aš dabar nekalbu apie vaikus, kuriuos muša jų tėvai. Ir patikėkite, tiems tėvams net mintis apie kažkokias traumas nešauna. Aš kalbu apie tėvus, kurie bando išsiaiškinti savyje ir stengiasi kad vaikai būtų laimingi. Ir kalbant tokiame kontekste, norėčiau paliesti vieną pakankamai svarbią temą.

Besąlygiškai meilė vaikui prasideda nuo besąlygiškos meilės sau. Jeigu mes patys savęs nepriimame kaip pilnaverčių žmonių, tai kaip galėsime tai įžvelgti savo vaikuose?

Štai, pavyzdžiui, pasakykite, kodėl mes laikome save giliai traumuotų žmonių karta? Juk žmonių, kurie vaikystėje išties patyrė tikrą smurtą, yra vienetai, o dauguma mūsų užaugo daugiau ar mažiau normaliose šeimose.

Ogi todėl, kad mus visą laiką „darė žmonėmis” (ir iki šiol tebedaro).

Jeigu mažas, reiškia, kvailas, silpnas, bevalis ir nepilnavertis. Ir toks požiūris į mus suformavo mumyse įprotį žvelgti į save būtent taip. Dėl to aptinkame savyje krūvas trūkumų, kuriuos norime ištaisyti. Ir ne tik mes. Aplinkiniai nepraleidžia progos parodyti mums mūsų trūkumus, kaip ir mes skubame parodyti jų trūkumus jiems. Ir štai visi darbuojamės su savimi, darbuojamės, vis siekiame tobulumo, kuriam nėra jokių ribų.

Yra du požiūriai į save ir aplinkinius.

Pirmasis – aš nepakankamai geras, vadinasi, reikia kažką daryti, kad tapčiau geresnis. Ir čia išsikeliami tikslai, kuriuos bandai pasiekti, sugalvojamos normos, kurias stengiesi atitikti, reikalavimai, kuriuos bandai atitikti. Kelias be pabaigos, be finišo linijos. Nesibaigiančios lenktynės. Tobulėjimas vardan paties tobulėjimo. Tokių žmonių nerimas ir įtampa, kaip taisyklė, siaubingi. Ir jie jau taip ja apsiprato, kad jos net nepastebi. Žmonės pastoviai atranda savyje trūkumų, kuriuos reikia pašalinti, kad pagaliau „taptum žmogumi”. Iš jų galima išgirsti daug save niekinančių frazių: aš kvailas, aš stora, aš grubus… Sustoti šiose lenktynėse – tolygu mirčiai. Ir niekas net nesusimąsto, kad tai tėra viso labo vaikiškas įprotis įrodyti mamai savo teisę gyventi. Tik dabar tai jau ne mama, o visas pasaulis.

Antras požiūris – aš jau dabar esu geras, teisingas, turiu trūkumų ir privalumų, talentų ir apribojimų. O svarbiausia – aš pastoviai augu ir vystausi. Tiesiog todėl, kad žmogus visada pastoviai auga ir vystosi.

Kiekvienas pasirenka savo kelią: savo tempą, savus ciklus, savus uždavinius ir tikslus.

Aš jau viską turiu, kad gyvenčiau pilnavertį gyvenimą. O ko neturiu, tą turėsiu, kai iškils poreikis, kai iki to priaugsiu. Čia kaip tik ir yra tai, ką mes vadiname BŪTI SAVIMI.

Tai kokio gi požiūrio jūs laikotės savo ir savo vaiko atžvilgiu? Pirmuoju atveju šablonai daugmaž standartiniai ir ateina iš šalies. Žmonės ieško didžių mokytojų, guru, kurie išmokys pagaliau tapti teisingais, jie mažai įsiklauso į save, savo poreikius, savo jėgas. Argi galima savęs klausyti? Juk tu „nedadarytas” ir „nieko nesupranti šiame gyvenime!”

Antruoju atveju – individualumas, kurį suvokęs savyje, pradedi atrasti jį ir savo vaikuose. Suteiki vaikui teisę būti savimi, net jeigu jis kitoks, nei tu. Tai – pagrindas. Besąlyginės meilės pamatai. Toks požiūris iškart prablaivo tėvus ir nuo baimių, ir nuo ambicijų, jie pradeda matyti tikrą vaiką, jo poreikius ir galimybes. O draudimai ir leistinumo ribos – tai viso labo santykiai, kaip su bet kuriuo kitu normaliu žmogumi. Ir tada pagalbą vaikams mes suteikiame būtent ten, kur ji reikalinga, o ne ten, kur mums pasivaideno, jog jie patys nesusitvarkys. Ir būtent tokia forma, kokia reikalinga, o ne tokia, kurią mes laikome teisinga.

Tačiau mums dažniausiai naudingas pirmasis požiūris. Kodėl? Ogi todėl, kad visada yra tikslas, visada yra lenktynės ir audringos veiklos iliuzija. Kai kalba užeina apie vaiką – atsiveria apskritai neriboti horizontai mūsų ambicijoms tenkinti. Mes juk puikiai išmanome, kaip rūpintis silpnais ir nepilnaverčiais. Tokia pas mus visuomenė. O jeigu kažkas dar ir neveiksnus, kaip vaikas, tai mes garantuotai žinosime, kaip pasireikšti visu gražumu. Iš čia ir kyla įprotis ieškoti žmoguje trūkumų bei silpnybių, kad būtume šalia ir eilinį kartą įsitikintume, jog esame reikalingi. Ir dar, be abejo, tokie be galo geri, gailestingi…

Aš dažnai kartoju, kad gailestis – tai išpuikimo rūšis. Mums gaila tų, kuriuos mes savo mintyse laikome žemesniais už save. Negerbiame jų gyvenimo kelio, jų gyvenimo pamokų, o skubame apdovanoti, pamaloninti juos savimi mylimiausiais, savo rūpestingumu, pagalba. Negana to, žodžiai „meilė” ir „gailestis” pas mus tapo sinonimais. Iš pradžių reikia surasti, už ką galima būtų žmogų pagailėti, kad galima būtų pamilti ir veiksmais parodyti meilę.

Gailestis – tai tikėjimo žmogumi praradimas. Kai vaikas dar visai mažas, toks požiūris dar daugmaž pateisinamas. Juk tikrai – mažasis kol kas nedaug teišmano apie gyvenimą. O taip jau mes įpratę, kad silpną ir priklausomą žmogų automatiškai laikome nepilnaverčiu. Nieko nuostabaus, kad mūsų mamoms taip baisu senti. Juk vertinamos tik stiprios moterys, tos, kurios ant žirgo kardu mojuoja. Ir kai šitaip elgiamasi su jau suaugusiais „mažyliais”, prasideda absurdas ir marazmas. Žinau moterų, kurių „kūdikiams” jau daugiau kaip 30 metų, o jos vis dar ieško, už ką galima būtų jų pagailėti, kame jie vis dar nepilnaverčiai, silpni ir brokuoti, kad būtų kur tokiai mamytei pasireikšti, pasidauti vaiką ir „patobulinti”. O paskui mes stebimės, iš kur pas mus tiek daug infantilių suaugusių. Viskas iš ten – iš gailestingų mamų, kurios nepajėgios įsisąmoninti, kad jų vaikai teisingi, stiprūs ir pilnaverčiai nuo pat gimimo momento.

Pamenate filmą „1+1”? Kodėl milijonierius pasisamdė tą menkai išsilavinusį žmogų iš lūšnyno? Todėl, kad tasai žvelgė į jį kaip į normalų. Taip, milijonierius buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio ir jį reikėjo aptarnauti, prižiūrėti kaip mažą vaiką, tačiau jis nenorėjo, kad jam su užuojauta žvelgtų į akis ir gailėtų. Jis norėjo, kad su juo bendrautų kaip su pilnaverčiu žmogumi, tegu ir neįgaliu.

Mums reikia nuo pat gimimo žvelgti į savo vaikus kaip į protingus ir psichiškai atsparius. Taip, jie maži. Taip, jie kol kas negali savimi pasirūpinti. Taip, jie turi savų ypatumų. Tačiau jie pilnaverčiai tame gyvenime, kurį jiems lemta nugyventi. Mes padedame jiems augti, globojame juos, patariame, nustatome leistinumo ribas, tačiau neieškome juose silpnybių ir trūkumų. Mes užjaučiame vaiką, jeigu jis nukrito, žengdamas pirmuosius žingsnius ar kai berniukai kieme atėmė iš jo kepurę, ar kai eksperimentuodamas paauglystėje pridaro kvailysčių, tačiau mes žinome, kad jis turi jėgų, auga ir vystosi. Užjaučiame, bet negailime.

Jaučiate skirtumą?

Labai dažnai būtent užuojautos – pabūti šalia, nežeminant dėl silpnumo – taip trūksta, kad nugriuvęs atsistotum ant kojų ir eitum toliau. Atsistoti todėl, kad mama tiki savo vaiku, o vaikas tiki mama. Tokiuose santykiuose „traumos” taps vaikui viso labo nemaloniais įvykiais. Vertinga patirtimi. O mama taps tuo ramiu uostu, į kurį jis atplaukiama prisiminti, jog jis – geras ir jam viskas gausis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *