Kaip programuojame vaikams skurdžią ateitį

“Dukryte, nebūk tokia “gailikė”! Duok berniukui savo zuikutį! Negi tau gaila?” – tokių frazių iki soties galima prisiklausyti vaikų aikštelėse.

Pirmasis faktorius. Kiekvienai mamai norisi užauginti sveiką visuomenės narį, dėl to jos iš visų jėgų ugdo vaikams dosnumą ir padorumą.

Antrasis faktorius. Be pozityvių ketinimų, mama dar baiminasi ir aplinkinių pasmerkimo: “O ką, jei dabar visi pagalvos, kad neteisingai savo vaiką auklėju!”

Ir dar vienas faktorius. “Taip elgėsi ir elgiasi VISOS mamos, aš nežinau, kodėl tai blogai ir nežinau, kaip galima kitaip”. Kitaip sakant, mamą užvaldė per daugelį metų į ją susigėrę visuotinai priimtini elgesio standartai.

O dabar drauge panagrinėkime, kur tai veda. Paklausiusi mamos, dukra atiduoda zuikį berniukui. Mama ją giria: “Tu mano šaunuolė!” Mergaitei visai nesinorėjo atiduoti žaisliuko, zuikį jai vakar padovanojo tėtis ir ši dovana – gabalėlis tėčio meilės, su kuriuo jai visiškai nesinorėjo išsiskirti netgi minutei.

Žaisliukas – jos brangenybė. Dėl to jai skaudu, tačiau šį skausmą ji pasilaiko sau. Juk mama pasakė, kad žaisliuką reikia atiduoti. Kitaip ji bus “gailikė”, t.y. bloga mergaitė. O būti bloga visiškai nesinori. Juk blogų mergaičių niekas nemyli.

Nei mama, nei dukra kol kas net neįtaria, kad ką tik pradėjo formuotis scenarijus, pagal kurį klostysis visas tolimesnis gyvenimas: “Jeigu nenori būti bloga mergaite, turi paaukoti netgi mėgstamiausius dalykus, net jeigu tau tai sukelia skausmą – tik šiuo atveju tave mylės. O jei neatsisakysi to, kas tau taip svarbu ir brangu, privalai nubausti save pasijausdama kalta”

Kad susiformuotų scenarijus, paprastai reikia kelių pasikartojančių situacijų, tačiau kartais pakanka ir vienos labai emociškai stiprios scenos, kai, pavyzdžiui, iš vaiko, kuris jau pradėjo verkti ir vis tiek neatiduoda žaislo, atima prievarta. Arba kitas variantas – atima mėgstamiausią dalyką, su kuriuo jau užsimezgė stiprus emocinis ryšys, ir pažada grąžinti, tačiau nesugrąžina.

Ir užauga mūsų mergaitė puikia moterimi, labai gera ir dosnia. Tokia gera ir dosnia, kad paskutinį centą atiduos, sau nepasilikdama. Viskas vaikams ir vyrui, o jeigu dar kažko liko – tėvams, draugėms, kolegoms darbe, kraštutiniu atveju – katytėms laiptinėje. Sau? Ką jūs!!! Man apskritai daug nereikia! Kad tik jums viskas būtų gerai!

Iš pradžių ją myli, paskui pradeda naudotis visi kas tik netingi. Vyras atsisėda ant sprando, normaliai nedirba. Vaikai vis rečiau dėkoja. Netgi tėvai, ir tie pastoviai kažko reikalauja. Pats laikas būtų ir jai kažko užsinorėti SAU. Išleisti pinigų SAU. Ir kartais moteris pratrūksta – prisiperka brangių suknelių, o paskui, deginama nepakeliamo katės jausmo, tarkuoja save nuo ryto iki vakaro: “Ką aš padariau!? Kiek visko galima buvo šeimai už tuos pinigus nupirkti!!!”

Galbūt kas nors jau atpažino save šiame pasakojime. Ne pats laimingiausias gyvenimo variantas, tiesa? Mes turime galią suformuoti savo vaikams sveiką scenarijų. Tėvai vaikystėje – svarbiausi ir galingiausi autoritetai, praktiškai dievai vaiko akyse, dėl to jų žodžiai traktuojami kaip tiesioginis nurodymas elgtis taip ir ne kitaip visą tolimesnį gyvenimą. Būtent dėl to psichologai rekomenduoja labai rimtai žvelgti į auklėjimą, į tai, ką kalbame, kaip patariame elgtis.

Ką gi daryti situacijose, kai vaikas nenori dalintis žaislais? Pagalvokite, kaip pati pasielgtumėte, jeigu vyras padovanotų brangų rankinuką, o jį pamačiusi draugė imtų prašyti duoti “pažaisti” porai savaičių. Greičiausiai atsakytumėte “ne”. Nes tai, pirma, vyro dovana, o antra – dabar tai jūsų “brangenybė”, kaip tasai mergaitės zuikutis.

Suteikite vaikui galimybę nesidalinti, pasilikti žaisliuką sau. Su svetimu vaiku išsiaiškins jo mama, jie turi savo gyvenimą. Pats diplomatiškiausias variantas – atsinešti į aikštelę papildomų žaisliukų, kuriuos galima būtų greitai pakišti kaimyno berniukui vietoje dukros zuikučio. Ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *