Kaip reaguoti ir ką atsakyti iš vaiko išgirdus „Nekenčiu tavęs“?

Originalas

Būna situacijų kai mažasis, o kartais jau net ne visai mažasis kuo garsiausiai ir tvirčiausiai pareiškia:

– „Tu esi blogiausia pasaulio mama / tėtis!“

– „Niekada gyvenime su tavim nebedraugausiu!“

– „Išvažiuosiu gyventi pas senelius ar tetą!“

– „Nekenčiu tavęs!“

Ne, ne, tik nereikia sakyti, jog kalti tėvai, nes blogai auklėjo ar dar kažką ne taip padarė. Šitokie pasisakymai gerokai dažnesni nei kažkam gali pasirodyti. Esame rašę „Šiandien – siaubingi tėvai. Rytoj – dėkingi vaikai.“ – šiame straipsnyje aprašytų situacijų visiškai pakanka tam, jog išgirsti – „Nekenčiu tavęs“.

Ir ne, kai išgirstame vieną iš šių „neapykantos“ frazių, nereikia sakyti „Prašau pabandyti iš naujo“

Šiuo atveju veiksmų planas kitoks.

Tam, jog įsiaudrinęs vaikas pradėtų grasinti ir „nekęsti“ kartais pakanka tokių, atrodytų, smulkmenų kaip: liepti eiti namo palikus draugus kieme, paguldyti pietų miegelio, kas vakarą reikalauti išsivalyti dantis, ryte pasikloti lovą, pasakyti, jog saldainiai valgomi po vakarienės arba atsisakyti nupirkti trečią porciją ledų poilsiaujant prie jūros.

Tad ką gi atsakyti iš savo angelėlio išgirdus:

– „Tu esi blogiausia pasaulio mama / tėtis!“

– „Niekada gyvenime su tavim nebedraugausiu!“

– „Išvažiuosiu gyventi pas senelius ar tetą!“

– …

Taip, tokiu atveju labiausiai norisi vaiką pastatyti į kampą, nusiųsti ramiai pagalvoti ar net pakelti balsą. Na mažų mažiausiai jaučiamės privalą nedelsiant pravesti išsamią ir ilgą paskaitą apie pagarbą tėvams ir šiaip vyresniems, apie tai, kiek tėvai dėl vaiko daro, kiek stengiasi, kiek atiduoda…Ir viską užbaigti griežtu „Taip kalbėti negalima, kad daugiau niekada negirdėčiau tokių žodžių!“.

Tėvams gal ir palengvėtų po tokių veiksmų, bet vaikui tikrai ne.

Kaip manote, kodėl mažylis pasako tokius grasinimus? Ar jis iš tikro taip galvoja? Ar iš tikro nori išeiti iš namų ir niekada nebedraugauti su mama ir tėčiu? – Žinoma, kad ne! Mažylis visiškai nenori pasakyti to, ką pasako, tiesiog jo širdelėje susikaupia ypatingo didumo emocija – didžiulė, sunki, karšta – ją reikia kažkaip išreikšti. Vaikas pačią stipriausią emociją ima ir išreiškia pačiu stipriausiu būdu kokiu tik moka. Viskas. Nors kalba eina apie tėvus, bet šiuose pasakymuose nėra nieko asmeniškai tėvams skirto. Tikrai.

Išgirdus „grasinimą“ pakanka kuo ramiausiai pasakyti kažką tokio:

– „Supratau.“

– „Ką gi, jei jau taip nusprendei. Man, žinoma, dėl to labai gaila, bet jei taip nori.“

Išgirdęs štai tokią reakciją vaikas arba nutils ir susimąstys, arba tęs toliau pasakydamas / išrėkdamas – „Nekenčiu tavęs!“.

Į šį pasakymą yra paprasčiausias atsakymas:

– Tu turbūt norėjau pasakyti, jog pyksti ant manęs?

Vaiko, ypač ikimokyklinuko, žodyne nekenčiu = pykstu. Tiesiog taip yra. Tokio amžiaus vaikai vis dar mokosi identifikuoti ir tinkamai įvardinti emocijas. Geriausia, ką galime padaryti, padėti emocijas atpažinti ir įsiminti. Ikimokyklinukas gali nekęsti virtų morkų, grikių, brokolių ar praustis veidą, bet neapykantos kitam žmogui tokio amžiaus vaikai nejaučia (normaliomis sąlygomis, nekalbame apie išnaudojimą, prievartos, smurto ar panašius nenormalius atvejus.)

Štai tokia paprasta tėvų reakcija, tiksliau tinkamas emocijos įvardinimas, padeda vaikui suprasti ir tinkamai įvardinti savo jausmus.

Po šitokio nesusipratimo / pokalbio mažasis turėtų nebesiginčydamas atlikti tai, kas jam sukėlė pykti, o praėjus ne daugiau nei pusvalandžiui garantuotai būsite stipriai apkabinti, angelėlio nosis įsikuis Jums į kaklą o mažos lūpytės šnabždės „Ar tave myliu… Tu esi geriausia pasaulio mama / tėtis ir geriausias mano draugas.“. Gal net pridurs „Noriu visą gyvenimą su tavim gyventi.“


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *