Kaip smegenys adaptuojasi prie melo

Kasdieninis melo ir pusiau tiesos vartojimas slopina specifinio „tiesos centro“ aktyvumą. Smegenys palaipsniui prisitaiko ignoruoti negatyvias emocijas, kurias kelia apgaulė ir dėl to žmogus praranda sugebėjimą atskirti melą nuo tiesos.

Apie tai kalbama straipsnyje, kurį 2016 metų pabaigoje paskelbė žurnalas Nature Neuroscience. Straipsnio autoriai tvirtina, kad jie dabar turi empirinių įrodymų: smegenų skenavimo rezultatų, kurie įrodo neuronų vaidmenį šiame procese. Maža nekalta apgavystė, kad „šuo suėdė sąsiuvinį su namų darbais“ ar smulkus finansinis sukčiavimas palaipsniui veda į didelį melą ir rimtus nusikaltimus.

„Mes jaus seniai žinome, kad smegenys adaptuojasi, apdorodami informaciją, kurią gauna iš jutimo organų. Pavyzdžiui, jeigu užeinate į prirūkytą kambarį, iš pradžių labai stipriai jausite tabako kvapą, tačiau po kažkurio laiko jausti jį nustosite. Kažkas panašaus vyksta su mums nemaloniomis emocijomis ir sprendimais, kuriuos priimti nemalonu.“. – teigia tyrimo autorius Neilas Garetas (Neil Garret) iš Londono universitetinio koledžo.

Visos tautos savo kultūroje turi įvairių istorijų, mitų ir legendų, kurių herojai žengia ant slidaus melo ir apgaulės takelio. Pradėdami smulkiais sandėriais su sąžine, jie palaipsniui tampa tikrais blogio įsikūnijimais, pavirsta tais, su kuriais iš pradžių mėgino kovoti.

Pavyzdžių, kai tokio pobūdžio smukimas vykdavo realybėje, galima rasti istorijoje. Tarkime, kai įvairių šalių gyventojai darydavo vis didesnes ir didesnes nuolaidas savo teisių ir laisvių srityje, aukodami jas „tvarkos“ ir „stabilumo“ labui, darė vis didesnio masto sandėrius su sąžine, vis labiau ir labiau tikėjo agresyvia propaganda, kuri kurstė neapykantą „priešams“ ir galiausiai tapdavo kolektyviniais sraigteliais totalinio melo sistemoje, totalitarinių režimų dalimi ir kolektyviniais jų nusikaltimų bendrininkais.

Kitas pavyzdys – kaip atskiri sportininkai ir ištisos komandos pradeda vartoti dopingą, palaipsniui „sėsdami ant adatos“, pradėdavo meluoti ir masiškai falsifikuoti rezultatus pergalės prieš konkurentus labui (skandalus šia tema pastoviai nušviečia žiniasklaida).

Garetas ir jo kolegos aptiko smegenyse ypatingą neuronų grandinėlę, kuri paaiškina, kodėl tai vyksta. Eksperimento metu jie ištyrė 80-ies savanorių smegenis magnetinio rezonanso tomografu. Tyrimas vyko psichologinio žaidimo metu.

Dalyviai buvo susodinti poromis už dviejų kompiuterių, kurių ekranai rodė didelį stiklainį, užpildytą vieno penso monetomis. Pirmasis žaidimo dalyvis turėjo iš akies nuspręsti, kiek pinigų yra inde ir perduoti šiuos duomenis antram eksperimento dalyviui, kuris, kaip pareiškė mokslininkai, irgi žiūri į tą patį indą ir priima sprendimą dėl pinigų gavimo.

Iš tikrųjų antrasis „žaidėjas“ dirbo mokslininkams. Jis vaizdavo, kad tiki tuo, ką jam siunčia bandomasis ir kad jis nežino, kad mokslininkai „paslapčia“ papasakojo jo „porininkui“ apie tai, jog inde visada būna nuo 15 iki 35 svarų, ir kad jie skirto pinigus ne po lygiai, o taip, kaip jis pasakė.

Atitinkamai, pirmasis dalyvis visada turėjo galimybę sumeluoti, sumažinant ar perdedant pinigų kiekį inde, bei gauti iš mokslininkų tą sumą, kurią jis galėjo apgaulės būdu gauti iš antrojo dalyvio. Stebėdami savanorių elgesį ir jų smegenų aktyvumą žaidimo metu, mokslininkai bandė suprasti, kaip galimybė sumeluoti savo naudai įtakojo melagių smegenis.

Kaip ir galima buvo tikėtis, galimybė nebaudžiamai apgaudinėti partnerį ir gauti iš to naudos darė bandymų dalyvius vis drąsesniais ir drąsesniais, jie palaipsniui vis didino sumą, kurią „suskaičiuodavo“ induose.

Melas ir kiti veiksmai, kurie prieštarauja žmogaus principams ir jo sąžinei, iš pradžių sukelia stiprią emocinę reakciją, kuri savo baziniu pavidalu pasireiškia kaip padidėjęs migdolinio kūno – emocijų centro žmogaus smegenyse – aktyvumas.

Iš pradžių tokia reakcija buvo puikiai pastebima minėtame smegenų organe, tačiau paskui situacija pasikeitė. Po 10-20 žaidimo raundų aktyvumas pradėjo silpti, o mažėjimo tempai buvo tiesiogiai susiję su melavimo masto didėjimu.

Šis procesas primena smegenų reakcijų į fizinius dirgiklius, tokius kaip nemalonūs kvapai ar didelis triukšmas, atbukimą. Tačiau tai vyksta tik tuo atveju, jeigu melas naudingas pačiam žmogui ir negresia nemaloniomis pasekmėmis.

„Kai meluojame savo labui, mūsų emocijų centras sukuria nemalonų jausmą, kurį riboja tie melo mastai, kuriems ryžtasi žmogus, pateikdamas kažkam klaidingą informaciją. Pasirodo, ši reakcija palaipsniui silpnėja, ir mūsų melas palaipsniui vis didėja ir didėja. Būtent taip susiformuoja tas „slidus takelis“, vedantis nuo pusiau tiesos ir nedidelio melo link gyvenimo iliuzijų ir totalinės apgaulės pasaulyje“. – teigia Tali Šaro (Tali Sharot), Gareto kolegė.

Mokslininkų nuomone, toks atbukimas nėra unikalus būtent melo bruožas, visiškai įmanoma, kad kažkas panašaus vyksta ir su kitais žmogaus negatyviais poelgiais, tame tarpe su polinkiu į smurtą ar riziką.

Šaltinis