Kaip sureguliuoti santykius su anyta ir kam to reikia

Ne paslaptis, kad dauguma merginų ištekėjusios susiduria su nelabai šiuo faktu besidžiaugiančia vyro mama. Marčios ir anytos santykiai paprastai labai greitai įsitempia. Ir prasideda stumdymasis.

  • „Eik ir pasakyk savo mamai…“
  • „Aš su tavo mama bendrauti nebenoriu“
  • „Man ji ne mama“
  • „Tegu tavo mama nuperka mums šaldytuvą“
  • „Negaliu daugiau pakęsti tavo mamos mūsų namuose!“

Ir taip toliau.

Perskaičiau begalę istorijų, kurių tema: „Mano anyta – monstras!“ Plaukai nuo kai kurių pasakojimų šiaušiasi.

Ir būtų dar nieko, jei šitas konfliktas negriautų poros santykių. O juk būtent tai ir galima pavadinti uždelsto veikimo mina. Kuri iš pradžių nepastebimai voliojasi krūmuose, tačiau vieną gražų momentą sprogs visa jėga. Ir sveiki liks ne visi. Netgi tie, kure išgyvens, iki paskutinių savo gyvenimo dienų liks sužeistomis širdimis.

Tarp dviejų ugnių

Pažvelkime į situaciją vyro akimis. Jis turi mamą. Tai moteris, kuri jį pagimdė, maitino, užaugino. Ir netgi jei ji padarė viską ne idealiai, būtent jos dėka jis egzistuoja. Tai neigti būtų sudėtinga.

Kaip bet kuris kitas vaikas, jis labai lojalus savo tėvams. Net jeigu viešai to nerodo. Net jeigu jo santykiai su mama blogi. Širdyje jis vis tiek ją myli. Besąlygiškai. Kaip ir visi vaikai. Tą, beje, lengva pastebėti: jei vyras pats blogai atsiliepia apie savo motiną, tai kitiems dažniausiai blogai kalbėti apie ją neleidžia.

Dabar atsirado moteris, kurią jis myli. Ir ji myli jį. Viskas lyg ir puiku. Tačiau paaiškėja, kad mylimoji konfliktuoja su mama. Ir tada jis atsiduria tarp dviejų ugnių. Kiekvienu momentu, kiekvieną akimirką jam tenka rinktis – mama ar žmona? Žmona ar mama? Kaip manote – lengvas tai darbas išties mylinčiai širdžiai? Yra ir kitas klausimas – kuo tai pasibaigs?

Dažniausiai laimi mama. Dėl to, kad mamos nepasirinksi, o žmoną galima pasirinkti. Dėl to kad mamą jis pažįsta 40 metų, o žmoną – tik 5. Dėl to, kad mama jį supranta, priima tokį, koks jis yra, o žmona – ne. Kitaip tariant, gaunasi, kad konfliktas su anyta daugiausia problemų galiausiai pridaro marčiai. Ir būtent marti greičiausiai liks be nieko.

Vadinasi, tai marčios uždavinys – sureguliuoti santykius su anyta. Savo pačios šeimyninio gyvenimo labui, vaikų ir vyro labui.

Atiduok pasauliui geriausia, ką turi?

Dabar pažvelkime į situaciją mamos akimis.

Prieš daug, daug metų ji augino šitą berniuką. Skalbė vystyklus, slaugė sergantį, tepė jodu nubrozdintus kelius, guodė po peštynių vaikų darželyje. Darė už jį mokyklinius namų darbus, vedžiojo į būrelius, pirko jam ledo ritulio lazdą, o pati penktus metus vaikščiojo su tuo pačiu senu paltu.

Tokios yra mamos. Jos labai daug atiduoda savo vaikams. Žinoma, visokių pasitaiko. Dauguma, o gal net visos, nori didžiuotis vaikais, nori, kad vaikai džiugintų ir padėtų. Retas iš tėvų ir mamų yra pasirengęs pritarti vaiko pasirinkimui ir vaiką paleisti.

Dauguma dabartinių motinų auklėjo tik vieną ar du vaikus. Dėl to laukti „naudos“ daugiau neturi iš ko. Ir tada be galo svarbu išsaugoti šį „pensijos fondą“. Bet kokia kaina.

Kas gi vyksta, jeigu tai šitaip svarbu? „Pensijų fondas“, t.y. vaikas galiausiai pradeda maištauti. Nes gimė jis šiame pasaulyje ne tam, kad pateisintų kažkieno lūkesčius. Ir jis nori eiti savo keliu, o ne stengtis visą laiką atitikti kažkokius reikalavimus.

Kas vyksta su mama, kuri susiduria su savo mylimo kūdikio maištu? Širdis jai plyšta iš skausmo ir nusivylimo.

Štai neįkainuojamas kūdikis užaugo. Pavirto dideliu stipriu vyru. Tačiau dėl savo „jaunumo ir kvailumo“ jis nedėkoja už tai savo mamai. Dar daugiau – atsiveda į namus kažkokią pašalinę merginą.

Ši mergina iškart nusprendžia, kad dabar jis yra jos vyras. Ir pradeda atsikariauti teritoriją. Pas mamą nesilankyk, mamai neskambink, mamos dovanas išmesk. Vaikus patikėsime tik mano mamai. Ir t.t.

Nauja šeima ar tėvų šeima?

Nauja šeima, žinoma, turi pranašumą senos šeimos atžvilgiu. Vaikai turi išeiti iš tėvų šeimų ir kurti savas. Tačiau labai didelę reikšmę turi pats išėjimas, kaip būtent mes išeiname. Ar trenkiame durimis ir sudeginame tiltus, ar pabėgame kaip galima toliau, ar visiškai nutraukiame ryšius, ar pasakome savo nuoširdų „ačiū“ ir toliau gyvename, kaip patys norime.

Jausti dėkingumą tėvams visiškai nereiškia, kad turime pataikauti visiems jų kaprizams. Tai nereiškia, jog turime gyventi tik tam, kad pastoviai juos džiugintume. Tikrasis dėkingumas gali pasireikšti tik tuo, kad susilauksime vaikų ir duosime jiems ne mažiau, negu gavome patys.

Jei įsivaizduosime, kad vyras – tai didžiulis ir galingas medis, pasidarys aišku, kaip elgtis su jo šaknimis. Juk jo giminė – tai kaip tik šaknys, maitinančios medį ir teikiančios jėgų jo augimui ir vystymuisi.

Jei pabandysime išrauti jauną medį ir apkapoti visas šaknis, jis greičiausiai žus, taip ir nesužydėjęs. Stipriu ir galingu jis gali tapti tik išsaugojęs ryšius su gimine. Semdamasis iš jos jėgų ir perduodamas jas toliau – saviems vaisiams.

Ko gi tikisi marčios iš anytų?

1. Labai dažnai mamos meilės pakankamai negavusios mergaitės laukia, kad tai padarys anyta. Kad ji priims ją kaip savo dukrą. Ir duos visa tai, ko ji negavo iš savo mamos.

Tai praktiškai nerealu. Taip atsitinka, žinoma, tačiau be galo retai. Jeigu anyta užaugino daug sūnų ir visą gyvenimą svajojo apie dukterį, pavyzdžiui.

Tu jau ir taip paėmei iš anytos didžiausią jos vertybę – sūnų. Ji jau ir taip atidavė tau labai daug. Net jeigu tu šito nematai ir nesupranti.

Tačiau kai nustojame laukti iš jos motiniškos meilės, pasidaro lengviau blaiviai pažvelgti į situaciją.

2. Mes, marčios, irgi tikimės, kad bus pripažintas mūsų autoritetas. Išvertus į paprastą kalbą – kad vyras būtų visiškai mano. Ir šoktų pagal mano, o ne pagal mamos dūdelę.

Tačiau vyras – ne daiktas ir ne gyvulys ūkyje. Ir ne žiurkėnas, kurį galima kartu su narveliu atiduoti kitam. Netgi šuo ne visada klauso to, kas jo pase įrašytas kaip savininkas.

Vyras – tai pilnavertis žmogus. Kad ir kaip keistai tai tau skambėtų. Jis negali kam nors priklausyti.

3. Mes trokštame autonomijos. Savo asmeninės šeimyninės erdvės. Nepriklausomybės.

Tik pamirštame tai, kas svarbiausia. Žmogus niekada nebūna absoliučiai autonomiškas ir nepriklausomas. Kai susipažįstate su vyru, jūs niekada nebūnate vieni du. Jūsų visada mažiausiai šeši – tavo tėvai, jo tėvai ir jūs. Dažniausiai – dar daugiau. Prisideda senelių, prosenelių įtaka ir t.t.

Ir visa tai tęsiasi jūsų vaikuose. Norite jūs to, ar nenorite. Patinka jums tai, ar nepatinka.

Kodėl apie tai rašau

Mūsų santykiai su vyro mama įveikė ilgą kelią. Aš iki šiol pamenu, kaip ji išblyško, kai maniškis pranešė jai apie mūsų vestuves. Pamenu, kokį šoką ji patyrė ir kaip sudėtinga iš pradžių mums buvo bendrauti.

Pamenu ir kelis mėnesius trukusį nekalbadienį, kai vyras paprašė mamos daugiau nebeatvažiuoti į svečius. Ir pamenu, kaip jam tada buvo sunku. Kaip ilgėjosi ir mamos, ir tėvo (kuris, kaip tikras džentelmenas, stojo savo moters pusėn).

Ir tik neseniai man pavyko ją suprasti. Sugebėjau suvokti jos begalinę meilę sūnui, kuris kažkada vaikystėje vos nemirė. Pajaučiau jos skausmą dėl to, kad jis užaugo ir gyvena savo gyvenimą. O svarbiausia, ką aš pajutai – dėkingumą. Aš suvokiau – kad ir kokia ji bebūtų, būtent ši moteris užaugino mano mylimą vyrą. Ir tiek daug visko jam davė. Visa tai, ką aš jame myliu – tai ir jos nuopelnas.

Kai šitai pajutau, sugebėjau jai parašyti. Iš pradžių labai lakoniškai: „Ačiū jums už tokį nuostabų sūnų“. Ir šis atvirukas tarsi pralaužė užtvanką, kuri riogsojo tarp mūsų.

Pajutau didžiulį palengvėjimą. Dėl to, kad man nereikia mėginti jos pakeisti vyrui savimi. Ir nereikia stengtis jo iki galo užkariauti. Man nereikia jo dalintis su ja. Jis visada buvo ir liks jos sūnumi. O man jis reikalingas kaip vyras. Ir vieta šalia jo – mano vieta. O mama visada liks stovėti jam už nugaros.

Palengvėjimą pajautė ir vyras. Jam pasidarė paprasčiau kalbėtis su manimi apie savo šeimą ir vaikystę.

Ir jos širdis taipogi atitirpo. Pagaliau mes galime ramiai bendrauti. Kaip dvi moterys, kurios taip stipriai myli vieną ir tą patį vyrą. Ir tuo pat metu kiekviena iš mūsų turi savą vietą jo širdyje.

Ji prisipažino, kad tai buvo puikiausias atvirukas per visą jos gyvenimą. Dabar rašau jai būtent tokius sveikinimus. Nes tai yra tiesa. Ji iš tiesų pagimdė ir užaugino patį geriausią vyrą. Ir aš jai už tai dėkinga.

Kaip sureguliuoti santykius su anyta

Nesikišk į jų šeimyninius santykius. Nespręsk už vyrą, kada ir kiek laiko jis turi bendrauti su šeima. Ir kaip būtent jis turi tai daryti.

Spręsk problemas su savais tėvais. Dažniausiai konfliktas su anyta liudija, jog esama daug neišspręstų problemų su savo pačios mama. Dėl to užsiimk savimi ir savais santykiais. Kai pasikeisi pati – pasikeis ir pasaulis aplinkui. Arba bent jau tavo požiūris į pasaulį.

Pamėgink nuoširdžiai jai padėkoti. Bent jau raštu, jei pasakyti kol kas sudėtinga. Bent jau savo viduje pajausk dėkingumą, jei parašyti kol kas ranka nekyla. Juk tikrai yra už ką dėkoti – ta moteris užaugino vyrą, kurį jūs mylite. Būtent ji yra šio šedevro bendraautorė. O tai – nuopelnas.

Pradėk ja rūpintis. Nuoširdžiai. Pavyzdžiui, man buvo svarbu suvokti, kad maniškei mamai dovanas mes parinkome ir išsiuntėme, o vyro mamai – ne. Dabar stengiuosi pirmiausiai galvoti apie anytą. Dovanas perku iš pradžių jai, o jau paskui savo mamai.

Suprask, kad jūsų vaidmenys skirtingi. Tai nereikia pakeisti jam mamos. Jo širdis gali mylėti jus abi. Skirtingai. Kiekviena turi savo vietą.

O svarbiausia – išmok priimti vyrą visą. Suprasdama, kad priimti jį – reiškia priimti ir visa tai, kas stovi jam už nugaros. Jo tėvus, jo močiutes, senelius, giminės programas ir scenarijus. Net jeigu tau tai nepatinka. Visa tai visiems laikams į jį susigėrė. Ir būtent tai suteikė jam gyvybę.

Linkiu kiekvienai iš mūsų kada nors tapti pačia geriausia pasaulyje anyta – juk jūs suprantate, kad ja (arba uošve) tapsite vieną gražią dieną?

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti