Kaip tėvai įsigudrina net per atstumą apnuodyti vaikams gyvenimą

Berniukas žaidžia su draugais. Skambutis. „Atleisk, mama, negaliu dabar kalbėti, perskambinsiu“. – vis dar juokdamasis iš draugo anekdoto atsako vaikas. Telefone, iš viso sprendžiant, prasideda ilgas monologas. Berniuko veido išraiška keičiasi. Džiaugsmo kaip nebūta. „Mam, na atsiprašau…“ Panašu, kad nepadėjo. Bėgte išbėga iš salės…

Grįžo po 10 minučių apsiverkęs. Prisėdu šalia, po truputėlį išsikalbame. „Mama užpyko dėl to, kad nenorėjau su ja kalbėti…“

Nė pėdsako nepasitenkinimo mama ar jos žodžiais – tik gili, gili nuoskauda: aš įskaudinau mylimą žmogų. Vakaras sugadintas. Pedagogika visu gražumu, taip sakant.

O netrukus berniukas susiprotės, kad nei jo džiaugsmai, nei reikalai niekam neįdomūs. Kad svarbiausia – bukai paklusti visoms komandoms. Netrukus jis pats iš tokios mamytės išmoks manipuliuoti žmonėmis. Netrukus taps paaugliu. Netrukus pradės grąžinti mamytei visas skolas. Ir ne vien jai.

Kitas atvejis. Po mano langais mergaitė aiškina mamai: „Aš būtinai viską perskaitysiu, kai sugrįšiu. Dabar ne tas galvoje, turiu daug reikalų“. Bando papasakoti mamai apie naujus draugus, apie užsiėmimus, kuriuose dalyvauja, apie vakarykštį žaidimą, savo džiaugsmą ir pasiekimus.

O šansų būti išgirstai ir tuo labiau suprastai – nėra. „Mamyte, aš tau pažadu, būtinai perskaitysiu“… Ne, mama negirdi. Mergaitė kalba toliau, pradeda kūkčioti ir viskas baigiasi gailiomis ašaromis. „Gerai (tikriausiai ji čia apie tą nelemtą skaitymą), aš viską padarysiu“.

Viskas. Išprievartauta. Dabar žinos, kaip su tėvais ginčytis.

Ir neišvengiamo tokio elgesio su vaiku efekto – išmokyti jį meluoti – ilgai laukti nereikės. Netrukus mergaitė išmoks apgaudinėti, sakyti, kad perskaitė. Netrukus ims slėpti nuo mamos savo mintis, jausmus, poelgius.

Tokių atvejų dešimtys. O kiek jų neišgirdau, nepastebėjau? Kartais tenka pasikalbėti su tokiais tėvais. Ir jie sutinka, kad reikia kalbėti vaikui apie meilę, kad pati suprantamiausia skambučio vaikui priežastis – tiesiog pasiilgsti vaiko, nori jį išgirsti. Kad jeigu žmogus turi progą pasidžiaugti, tai reikia džiaugtis ir t.t. Nesutikau nė vieno, kas nesuprastų šių dalykų.

Tai ką gi jūs darote? Sustokite minutėlei, padarykite pauzę. Išsiaiškinkite pagaliau, kuriems galams skambinate, pagalvokite, apie ką ir kaip kalbėsitės su mylimu žmogumi. Tai labai paprasta. Ir tai – svarbiausia. Ir nejaugi to nepakanka? Nejaugi pagrindinė jūsų bendravimo forma – skaityti pamokslus? Nejaugi nesuprantate, kuo visa tai baigsis – jums irgi, tame tarpe?

Nejaugi jūsų iki kosminio masto išsipūtęs Ego taip ir sugrauš jus iki paskutinio trupinio? „Aš svarbesnė už visus draugus! Aš geriau žinau, kas tau geriausia! Aš žinau, ką tu galvoji, kiaurai tave matau! Aš tave išmokysiu, ką ir kaip reikia daryti ir atpratinsiu nuo visų tų kvailysčių, kuriomis dabar užsiimi! Aš tave visur ir visada kontroliuosiu – ir tik pabandyk išsisukinėti, bjaurybe tu mažas!“ Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau…

Nustokite pagaliau transliuoti aplink save šitą siaubą. Aš nė lašo neperdedu. Vaikai pergyvena sugadintus santykius su jumis būtent kaip siaubą, didžiulę nelaimę, sielvartą. Ir jie niekada jūsų neišduoda. Bent jau iki tam tikro momento. Kol neišmoks to daryti iš jūsų.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI