Kaip užbaigti karą tarp vaikų?

Originalas

Idealios šeimos vaizdas, propaguojamas visuomenėje – tai stiprus vyras, graži moteris, du vaikučiai – geriausiu atveju berniukas ir mergaitė. Jie gyvena dideliame name, turi didelį veislinį šunį yra mylintys ir viskuo patenkinti. Šaltą žiemos vakarą vyras su žmona apsikabinę geria arbatą prie liepsnojančio kamino, o šalia gražiai žaidžia vaikučiai. Pažaidę jie susikabina rankytėmis ir atbėga apkabinti tėvelių.

Svajonių šeima – skamba puikiai, tačiau, deja, nelabai realistiškai. O kaip gi būna kasdieniame gyvenime? Būna įvairiai. Mes būname pavargę, kartais pykstamės, įsižeidžiame ant šeimos narių, o ką jau kalbėti apie santykius tarp vaikų… Jie būna tiesiog nesuvaldomi: nuolatinė konkurencija, agresyvus elgesys vienas kito atžvilgiu, protestai – visa tai sugriauna mūsų svajonių šeimos vaizdą ir sukuria namie chaosą.

Konsultuojant tėvus, auginančius daugiau nei vieną vaiką,  labai dažnai tenka išgirsti, kad jie būtų daug laimingesni, jeigu pavyktų pagerinti santykius tarp vaikų. Tėvai svajoja, kad „vaikai rečiau pyktųsi“, „išmoktų susitarti patys“, „išmoktų bendradarbiauti“, „mažiau reikalautų dėmesio“, „nustotų pavydėti vienas kitam“, „nesimuštų“, „nesiskųstų“ arba tiesiog „leistų pabūti ramybėje“.

Liūdniausia yra, kai jau suaugę žmonės turi nuoskaudų brolių ar seserų atžvilgiu, o taip būna dažnai. Viena jau užaugusi, sėkminga ir aplinkinių apibūdinama kaip stipri moteris su ašaromis akyse papasakojo istoriją iš savo vaikystės: „Kai man buvo penkeri, o mano mažajam broliukui – dveji, mama mane nuolatos palikdavo jį prižiūrėti. Vieną kartą, kai buvome palikti vieni kambaryje, brolis žaidė su dideliu tėčio lagaminu. Staiga jis, laikydamas vieną ranką lagamine, antra ranka stipriai uždarė lagaminą, prispausdamas pirštus. Jis pradėjo garsiai verkti. Aš sėdėjau kiek atokiau, bet norėdama jam padėti pribėgau arčiau. Į kambarį įbėgo raudona iš pykčio mama, stvėrė savo mylimą sūnelį ant rankyčių, o mane stipriai papurtė ir pasakė, kad aš esu klastinga gyvatė, neturinti sąžinės. Tuo momentu nekenčiau mamos, o dar labiau pradėjau nekęsti brolio. Dabar suprantu, kad brolis nebuvo niekuo kaltas, tačiau dėl tokio ir panašaus tėvų elgesio mūsų santykiai iki šiol yra nenusisekę“.

Tai, kokie santykiai sieja vaikus šeimoje, daugeliu atveju priklauso nuo tėvų. Ką gi daryti, kai taip lauktas naujagimis virsta priešu mūsų vyresnėliui? Kaip elgtis, kai vaikai tampa konkurentais? Ko griebtis, kad mūsų vaikai taptų draugais, sugebėtų suprasti vieni kitus, palaikyti, prireikus padėti? Pirmiausiai reikėtų sąmoningai suprasti, kad tėvai turėtų įdėti pastangų. Žemiau pateikiami pagrindiniai būdai, padedantys suartinti brolius ir seserys.

1. Tėvelių darbas prasideda dar tik laukiantis antrojo (arba trečio, ketvirto…) vaikelio. Labai svarbu ruošti vyresnėlį naujo šeimos nario atėjimui. Reikėtų papasakoti, kad mūsų šeima pagausės, atsiras mažasis broliukas ar sesutė. Pabrėžti, kad „mama ir tėtis labai mylės jus abu“. Jokiu būdu nepasakoti to, kas neatitiks realybės pvz. vietoje pasakymo „kai gims broliukas Jūs draugausite, žaisite ir Jums bus labai smagu drauge“ paaiškinti, kad „kai gims broliukas bus toks mažutis (šioje vietoje būtų puiku parodyti naujagimio nuotrauką), jam reikės visų mūsų pagalbos, bet kai jis paaugs galėsi daug ko jo išmokyti ir tada galėsite kartu žaisti“. Taip pat ir negąsdinti artėjančiais sunkumais pvz. „Mažylis labai daug verks, neleis mums visiems išsimiegoti, o mama bus pervargusi po skausmingo gimdymo“.

2. Svarbu prisiminti, kad būtent tėvai privalo prisiimti atsakomybę už naujagimį. Kol mažylis paauga, vyresnėlis dažnai skatinamas padėti tėvams, nes „jis gi yra jau didelis“ ir yra drausminamas, kai rodo nepasitenkinimą mažylio atžvilgiu. Toks tėvų elgesys tik patvirtina vyresnėlio nuogąstavimus, kad jis yra mažiau svarbus. Todėl, kai jau naujagimis gimė – svarbu neperkelti naujagimio priežiūros ir auklėjimo rūpesčių ant vyresnio vaiko pečių. Pagalbos vaiko prašyti reikėtų kaip įmanoma rečiau, o kai vis dėlto paprašome – nuoširdžiai padėkoti, parodyti, kad jūs tai vertinate.

3. Mažyliui paaugus – svarbu taikyti vienodas taisykles tiek vyresnio, tiek jaunesnio vaiko atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai mažoji sesutė įkanda vyresnei, tėvai neturėtų sakyti „nieko tokio, ji dar maža, dar nesupranta“. Tokiu atveju reikėtų paguosti vyresnėlį, o mažajai paaiškinti „taip elgtis, negalima, sesei skauda“. Šis paaiškinimas yra reikalingas tiek vyresnei (taip ji supranta, kad rūpi tėvams), tiek jaunesnei mergaitei (ji mokosi tinkamo elgesio).

4. Reikėtų kiekvienam iš vaikų skirti individualaus dėmesio. Tai reikalinga tam, kad vaikai nekonkuruotų tarpusavyje. Vaikai turi jausti, kad tėveliai myli juos abu ir žinoti, kad tėvų meilės ir dėmesio tikrai užteks kiekvienam. Gimus naujagimiui, natūralu, kad naujas šeimos narys reikalauja daugiau mūsų investicijų, tačiau vyresnio vaiko galvelėje sukasi mintys, kad mama ir tėtis „įsigijo“ naują vaiką „nes aš buvau nepaklusnus“, „nes aš jiems daugiau nebereikalingas“, „nes jie manęs nebemyli“ ir pan. Būtų puiku, jeigu ir vyresnis vaikas reguliariai galėtų pabūti tik dviese tiek su mama, tiek su tėčiu. Tai bus tikriausias jų meilės įrodymas.

5. Tėvai neturėtų lyginti vaikų. Dažnai galime išgirsti, kad „vyresnėlis visada yra nepatenkintas, o jaunesnis tikras laimės spindulėlis“, arba „kai vyresnis buvo jo amžiaus, mokėjo daugiau žodžių“. Vaikams pikta, kai tėvai juos lygina. Taip skatinamas priešiškumas broliui ar sesei bei tėvams. Prisiminkime, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir turintis savo stipriųjų pusių.

6. Likti nešališkais vaikų konfliktų metu. Dar viena dažnai pasitaikanti situacija, kai tėvai gina jau kiek paaugusį mažylį nuo vyresnėlio, net nesigilindami į konflikto priežastį. Dažniausiai tėvai kaltina vyresnėlį, kas jam yra ypač skaudu. Panašioms situacijoms kartojantis, vyresnis vaikas gauna „blogiuko“ vaidmenį šeimoje. Laikui bėgant vaikas susitaiko su šia etikete ir elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi. Konfliktų metu geriausia, jeigu yra galimybė, leisti vaikams patiems išsiaiškinti, neversti jų per prievartą apsikabinti kai jie yra pikti, neieškoti kaltų. Kai vaikai yra ramūs reikėtų mokyti juos, kaip galima susitarti, kaip galima elgtis panašiose situacijose, kaip tinkamai išreikšti savo neigiamas emocijas.

Taigi mylėkime savo vaikus besąlygiškai, priimkime juos tokiais, kokie yra, kurkime pasitikėjimu grįstą ryšį ir skatinkime jų tarpusavio bendradarbiavimą. Užaugus jie bus Jums labai dėkingi, o šeima – taps viena iš jų pagrindinių vertybių.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *