Kaltės jausmas. Atleisti sau

Kaltę jaučia visi. Šis jausmas gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus. Žmonės metų metus kankinasi, jaučiasi kaltais, nors viso labo vienas teisingas žingsnis gali išvaduoti juos nuo sunkių pergyvenimų. Šiame straipsnyje papasakosiu, iš kur atsiranda kaltės jausmas ir kaip galima būtų jo atsikratyti.

Kas yra kaltė?

Psichologijoje – tai negatyvus jausmas, susijęs su poelgiu, sukėlusiu neigiamas pasekmes pačiam ar kitiems žmonėms. Yra didelis skirtumas tarp „būti kaltu“ ir „jaustis kaltu“. Pavyzdžiui, jūs kažką įskaudinote ir pats suprantate, kad blogai pasielgėte – tada jūs esate kaltas. Šiuo atveju kaltės jausmas išnyksta tada, kai žmogus ištaiso poelgio pasekmes. Tačiau galite pastoviai jausti kaltę, jeigu šis jausmas atėjo iš šalies. Pavyzdžiui, jus visiškai nepelnytai apkaltino dėl veiksmų, kurių nedarėte. Kaltės jausmas įsitvirtina mintyse, kai kaltinimais švaistosi jums svarbūs žmonės. Savarankiškai išsivaduoti labai sunku, kadangi kaltė įsitvirtino giliai prote ar netgi pasąmonėje ir nors kaltės priežastis jau seniai užmiršta, kartas nuo karto kokia nors smulkmena vėl ir vėl verčia jaustis kaltu.

Kuo skiriasi kaltės ir gėdos jausmai?

Gėdos jausmas atsiranda, jei poelgis buvo viešas, turėjo liudininkų. O kaltės jausmas – asmeninis reiškinys, kuris atsiranda nepriklausomai nuo liudininkų ir viešumo. Kaltės jausmas kyla, jei žmogus negatyviai vertina savo elgesį ir jaučia sąžinės graužimą. Gėdos jausmas atsiranda kai žmogų viešai pasmerkia ir dėl to jis ima neigiamai vertinti pats save.

Kokia būna kaltė?

Pirmoji kaltės rūšis – paprasta sąžinės reakcija į poelgį, klaidą ar neteisingą sprendimą. Šis jausmas žmogui naudingas, kadangi padeda atskirti „gerus“ poelgius nuo „blogų“ ir leidžia kontroliuoti savo elgesį. Kaltės dėl konkretaus poelgio jausmas laikui bėgant užsimiršta ir nepasilieka širdyje ilgesniam laikui.

Tačiau jeigu netgi atsiprašęs ir ištaisęs klaidą žmogus ilgą laiką tebejaučia kaltę, ją jau galima laikyti patologiška. Atsiranda ji tada, kai poelgis sukėlė itin sunkias pasekmes, kai žmogui negali atleisti kiti.

Kaip formuojasi kaltės jausmas?

Kaltė – ne įgimtas jausmas, ją formuoja socialinė aplinka, visų pirma – tėvai.

Tėvai gali suformuoti vaikui polinkį be jokios priežasties jaustis kaltu. Pavyzdžiui, mama ar tėtis nubaudžia vaiką už kokį nors poelgį, bet vaikas ne iš karto suvokia bausmės priežastį, dėl ko nesijaučia nusikaltęs. Tėvai toliau jį kaltina ir tada vaikas gali tiesiog parodyti, kad įsisąmonino kaltę, pavyzdžiui, atsiprašyti. Šeimoje vėl įsiviešpatauja taika, tačiau vaiko širdyje užgimsta saviplakos įprotis.

Kaltės jausmas vaikui įskiepijamas ir naudojant fizines ar psichologines bausmes, kurios naudojamos kaip pagrindinis metodas vaiko elgesiui valdyti. Kartojantis bausmėms, vaikas įsisąmonina, kad kažkokie konkretūs jo veiksmai laikomi blogais ir jis privalo jaustis dėl jų kaltas.

Teigiamas ar neigiamas jausmas?

Kaltės jausmas turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių.

Teigiamai pusei galima priskirti faktą, kad jausdamasis kaltu žmogus supranta, jog elgiasi neteisingai, kad jo elgesys prieštarauja principams ir taisyklėms, kurių laikosi aplinkiniai. Šiuo atveju kaltė yra tarsi indikatorius, padedantis ateityje susilaikyti nuo panašių poelgių.

Negatyvi kaltės jausmo pusė: žmogus pastoviai save smerkia, praktiškai kiekvienoje situacijoje jaučiasi kaltas. Palaipsniui atsiranda depresija, prarandamas pasitikėjimas savimi, pradingsta gyvenimo džiaugsmas. Ir kuo labiau žmogus pasiduoda šioms emocijoms, tuo labiau įsitvirtina kaltės jausmas. Be to, kai kas visą gyvenimą kaltina save tuo, dėl ko yra visiškai nekalti. Pavyzdžiui, žmogus fiziškai negalėjo užkirsti kelio nelaimei ar artimo žmogaus žūčiai ir pats puikiai tai supranta, tačiau vis tiek jaučiasi kaltas.

Kaltės jausmo įtaka žmogaus gyvenimui

Nesiliaujantis, visas jėgas išsunkiantis kaltės jausmas labai negatyviai veikia gyvenimo kokybę. Žmogus nepajėgus objektyviai įvertinti situacijos, priimti teisingo sprendimo, visą jo gyvenimą aptemdo šis juodas jausmas. Sutrinka santykiai šeimoje, nukenčia bendravimas su kolegomis darbe, suyra vidinė žmogaus harmonija. Jam atrodo, kad kiti jo nesupranta, nesugeba suprasti, ką jis jaučia. O jaučiasi jis ne toks kaip kiti, tarsi būtų išstumtas iš aplinkinio pasaulio.

Po kurio laiko tokia būsena suformuoja įvairius kompleksus ir psichinius sutrikimus, išprovokuoja agresyvų elgesį, depresiją, destruktyviai veikia visą organizmą apskritai.

Kaip atsikratyti?

Kad pašalintume sekinantį kaltės jausmą, galima žengti tokius žingsnius.

Pamėginkite prisiminti situacijas, po kurių pradėjote jausti nuolatinį kaltės jausmą. Išsiaiškinkite, ar tokia jau reikšminga buvo tomis aplinkybėmis jūsų kaltė, galbūt ją įpiršo aplinkiniai? Gali būti, kad nuoširdžiai išsiaiškinęs, suprasite, kad gyvenimą nuodijanti kaltė tėra vaizduotės vaisius, kurio galima atsikratyti;

Jeigu atkūrėte atmintyje įvykius ir supratote, kad vis dėlto esate kaltas, reikia nuoširdžiai pripažinti šią kaltę, o paskui paprašyti atleidimo iš to, kuriam nusikaltote. Jeigu neįmanoma atsiprašyti (žmogaus nėra šalimais ar jau mirė), paprašykite atleisti mintyse. Galbūt šis žingsnis palengvins gyvenimą;

Pamėginkite pats sau pasiteisinti. Mintyse grįžkite į situaciją. Galbūt vadovavotės kilniais sumetimais, tačiau situacija neleido visko padaryti teisingai. Tuo momentu jūs tikriausiai priėmėte vienintelį įmanomą teisingą sprendimą, bet juk niekas niekada negali numatyti, kaip klostysis įvykiai, kokios bus pasekmės.

Jeigu pajausite, kad vienas nesusitvarkote, kreipkitės į žmogų, kuriuo pasitikite ir papasakokite apie savo situaciją. Nieko neslėpkite ir nesistenkite slopinti jausmų. Tikėtina, kad pajausite palengvėjimą;

Kai nesinori su niekuo kalbėti apie savo problemą, kai greta nėra artimo žmogaus ar nėra kuo pasikliauti, pasiimkite popieriaus lapą ir detaliai aprašykite, ką jaučiate, kas neramina, pasistenkite aprašyti pergyvenimų priežastį. Pamąstykite, ko norėtumėte imtis, kad užglaistytumėte kaltę ir kodėl negalite to padaryti. Kai žmogus aprašo praeities pergyvenimus, jis tarsi grįžta į praeitį. Galite patirti stiprias emocijas, tuo pat metu atsiskleis tokios detalės ir aplinkybės, kurias pamiršote ar nenorėjote prisiminti. Rašykite maksimaliai atvirai, nes vėliau tuos popieriaus lapus galima bus paprasčiausiai sudeginti kaip nebereikalingus prisiminimus.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI