Kam Giltinei dalgis?

-Jūs kalvis?

Balsas už nugaros pasigirdo taip netikėtai, kad kalvis net krūptelėjo. Be to, jis negirdėjo, kad kažkas būtų pravėręs duris ir įžengęs vidun.

-O belstis neišmokote? – grubiai atsakė, pyktelėjęs ir ant savęs, ir ant landaus kliento.

-Belstis? Hm… Ne, nebandžiau. – atsakė balsas.

Kalvis pasiėmė nuo stalo skudurą, nusivalė rankas, lėtai atsisuko, nutaręs išsakyti viską, ką galvoja apie ši klientą ir jo vėlyvą vizitą. Tačiau taip ir nepratarė nė žodžio, pamatęs, kas tai per klientas.

-Gal galėtumėte sutvarkyti man dalgį? – moterišku, tačiau labai kimiu balsu paklausė viešnia.

-Vadinasi, viskas? Atvaikščiojau savo? Galas? – atsiduso kalvis, padėdamas skudurą atgal ant stalo.

-Dar ne viskas, bet kur kas blogiau, negu anksčiau. – atsakė Giltinė.

-Logiška. – sutiko kalvis. – Nepasiginčysi. Ir ką man dabar reikia daryti?

-Sutvarkyti man dalgį. – kantriai pakartojo Giltinė.

-O paskui?

-O paskui pagaląsti, jeigu įmanoma.

Kalvis žvilgtelėjo į dalgį. Jis iš tiesų buvo labai susidėvėjęs, ašmenys išdužę, susibangavę.

-Šitą aš suprantu. – linktelėjo galva. – O man pačiam ką daryti? Pasimelsti ar daiktus susirinkti? Aš pirmą kartą, taip sakant…

-A, jūs apie tai… – Giltinės pečiai suvirpėjo nuo negirdimo juoko. – Ne, aš atėjau ne jūsų. Man tiesiog reikia sutvarkyti dalgį. Galėsite?

-Tai aš dar nemiriau? – nepastebimai įsižnybė sau į koją kalvis.

-Jums geriau žinoti. Kaip jaučiatės?

-Lyg ir normaliai.

-Nebloga? Galva nesvaigsta? Nieko neskauda?

-Lyg ir ne. – kalvis įsiklausė į savo pojūčius.

-Tada nėra ko jaudintis. – atsakė Giltinė ir ištiesė jam dalgį.

Paėmęs jį sumedėjusiomis rankomis kalvis apžiūrėjo įrankį iš visų pusių. Darbo buvo kokiam pusvalandžiui, ne daugiau. Tačiau mintis, kas sėdės jam už nugaros ir lauks darbo pabaigos, neleido pademonstruoti įprasto jam miklumo. Jis žengė vatinėmis kojomis link priekalo, pasiėmė plaktuką ašmenims išplakti.

-Jūs… eee… Prisėskite.

Giltinė atsisėdo ant suoliuko, atsišliejo nugara į sieną.

Darbas jau ėjo į pabaigą. Prieš pradėdamas galąsti, kalvis vėl atsisuko į viešnią.

-Atleiskite už atvirumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti, kad laikau rankose daiktą, kurio pagalba pražudyta šitiek žmonių! Nė vienas ginklas pasaulyje negali prilygti šiam dalgiui. Tai išties neįtikėtina.

Giltinė, iki tol atsainiai sėdėjusi ant suoliuko ir abejingai apžiūrinėjusi skurdų kalvės interjerą, staiga sustingo, įsitempė. Juodas kapišono ovalas lėtai atsigręžė į kalvio pusę.

-Kaip jūs pasakėte? – tyliai perklausė viešnia.

-Sakau, kad negaliu patikėti, jog laikau rankoje ginklą, kuriuo…

-Ginklą? Jūs pasakėte „ginklą“?

-Galbūt ne taip išsireiškiau, aš tiesiog…

Kalvis nespėjo užbaigti. Giltinė pašoko iš vietos ir bėgte pribėgo prie kalvio.

-Kaip manai, kiek žmonių aš nužudžiau? – sušvogždė pro sukąstus dantis.

-Aš… Aš nežinau. – nudūrė akis į grindis kalvis.

-Atsakyk! – Giltinė sugriebė jį už smakro, kilstelėjo jam galvą. – Kiek?!

-Ne… Nežinau…

-Kiek?!!! – sušuko jam tiesiai į veidą viešnia.

-Iš kur aš galiu žinoti, kiek ten jų buvo?! – suaimanavo kalvis.

Giltinė atitraukė ranką ir kelias sekundes tylėjo. Paskui susikūprinusi grįžo prie savo suoliuko ir sunkiai atsidususi prisėdo.

-Vadinasi, nežinai, kiek jų buvo? – tyliai pratarė ir nesulaukusi atsakymo tęsė. – O ką, jeigu pasakysiu, jog niekada, girdi – niekada nesu nieko nužudžiusi? Ką tu į tai pasakysi?

-Bet… O kaip gi?..

-Aš niekada nežudžiau žmonių. Kam man to reikia, jeigu jūs ir patys su šiuo reikalu puikiausiai susitvarkote? Jūs patys vienas kitą žudote. Jūs galite užmušti dėl pinigu vadinamo popieriuko, iš pykčio ir neapykantos, jūs netgi galite užmušti šiaip sau, pramogos dėlei. O kai pasirodo maža, pradedate karą ir žudote vienas kitą tūkstančiais. Jums tai paprasčiausiai patinka. Jūs priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai, kas bjauriausia? Jūs patys sau negalite to prisipažinti! Jums paprasčiau dėl visko apkaltinti mane…

Giltinė trumpam nutilo.

-Ar žinai, kokia aš buvau anksčiau? Aš buvau jauna graži mergaitė, aš pasitikdavau žmonių sielas su gėlėmis ir palydėdavau iki tos vietos, kur jiems buvo lemta būti po mirties. Aš šypsojausi ir padėdavau pamiršti tai, kas jiems nutikdavo. Tai buvo labai seniai… Pasižiūrėk, kuo pavirtau!

Paskutinius žodžius ji jau rėkte išrėkė ir pašokusi nuo suoliuko nusimetė nuo galvos kapišoną.

Tai buvo raukšlėtas, sudžiūvęs senės veidas. Reti žili plaukai draikėsi susipainiojusiomis sruogomis, suskeldėjusių lūpų kampučiai buvo nenatūraliai nuleisti žemyn, apnuogindami kreivus dantis. Tačiau baisiausiai atrodė akys. Absoliučiai išblukusios akys visiškai bereikšmiu žvilgsniu sužiuro į kalvį.

-Pažiūrėk, kuo pavirtau! O žinai, kodėl? – ji žengė dar vieną žingsnį arčiau kalvio.

Tas tik papurtė galvą, visiškai sukrėstas.

-Žinoma, nežinai. – karčiai nusišypsojo viešnia. – Tai jūs mane tokia padarėte. Aš mačiau kaip motina žudo savo vaikus, mažiau kaip brolis užmuša brolį, mačiau kaip vienas žmogus per dieną užmuša šimtą, du šimtus, tris šimtus kitų žmonių!.. Aš verkiau, žiūrėdama į tai, staugiau, nieko nesuprasdama, negalėdama tuo patikėti, rėkiau iš siaubo…

Giltinės akyse sublizgo ašaros.

-Aš pakeičiau savo nuostabią suknelę štai šitais juodais skarmalais, kad nesimatytų kraujo dėmių. Aš užsidėjau kapišoną, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš daugiau nedovanoju jiems gėlių. Jūs pavertėte mane monstru. O paskui apkaltinote visomis savo padarytomis nuodėmėmis… Ne viskas, žinoma, taip paprasta… – ji žvelgė į kalvį nieko nereginčiu žvilgsniu. – Aš jus palydžiu. Parodau jums kelią. Bet aš nežudau… Duokš mano dalgį, kvaily nelaimingas…

Pasiėmusi iš kalvio rankų įrankį, Giltinė apsigręžė ir nužingsniavo link durų.

-Galima vieną klausimą? – pratarė kalvis.

-Tu nori sužinoti, kam man tokiu atveju reikalingas dalgis? – sustojusi atvertose duryse, neatsisukdama paklausė Giltinė.

-Taip.

-Kelias į rojų… – -atsakė viešnia. – Jis visiškai užžėlė…

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Pusiau rimtai. Svorį metančios moters vyro dienora... (labai senas internetinio folkloro perliukas, bet gal kas dar neskaitė) Aš, žinoma, viską suprantu. Suprantu visų moteriškių, tame tarpe ir mano myli...
Frazės, blokuojančios finansinius srautus Visada gerai apgalvokite, ką kalbate. Esama frazių, kurios tiesiogine prasme atbaido pinigus. Jos gali būti ištartos užpykus, susijaudinus, lyg tarp k...
Dešimt įdomiausių faktų apie mediciną, kurie gali ... Originalas „Bright Side“ surinko dešimt įdomiausių faktų apie mediciną ir kai kurie jų gali tapti jums tikru atradimu. Pirmas nėštumo testas pasirod...
Žodžiai ir poelgiai Visi žino, kas yra blogai ir kas yra gerai. Daug žmonių yra pirmaklasiai "patarėjai", ir tokių žmonių mes įpratome klausyti, automatiškai pasitikėdami...
Vaikai gauna dalį buvusių motinos meilužių DNR Biologai prisiminė seniai "pamirštą" ar tiesiog "oficialaus" mokslo ignoruotą ir išjuoktą reiškinį - telegoniją, vėl įrodę jos realumą. Kaip žinia, b...
Pusiau rimtai. Moters dialogas su protu Moteriška logika - kiek daug jai pašvęsta mokslinių darbų, kiek daug apie ją prikurtą anekdotų. Pateikiame istoriją apie tai, kaip moteriškos logikos ...
Šiek tiek gyvenimiškos išminties Žmonėms atrodo, kad taps laimingais, jei išvažiuos į kitą vietą, o paskui paaiškėja: kad ir kur beatvažiuotum, vis tiek viską atsivežei su savimi. La...
90 procentų žmogaus sudaro mikrobai Žmogaus kūnas, pasirodo, beveik visas sudarytas iš mikroorganizmų. Tačiau baimintis anksčiau laiko neverta, šios būtybės - anaiptol ne svetima gyvybės...
Pasąmonė perspėja apie ligas. Įsidėmėkite šiuos sa... Signalai, kuriuos mums siunčia sapnai, suteikia galimybę aptikti ligą, kol ji labai ankstyvos stadijos.Tokios ankstyvos, kad gydytojams nepakaks duome...
Jeigu nuo visko pavargote Pasaulis, kuriame gyvename, išvargina. Jis nedėkingas. Jūs pavargstate netgi nuo to, kad paprasčiausiai jame gyvenate. Jūs pavargote nuo pernelyg daug...
Jeigu jūsų FB draugai kelia nuotraukas iš sporto s... Būkime sąžiningi bent jau patys sau: kiekvienas iš mūsų turi mažiausiai vieną draugą, kuris nuolat FB arba Instagrame demonstruoja savo nuotraukas iš ...
Vaikų atiminėjimo vajus Klasika sako „ieškokit moters“. Aš sakau „laikai keičiasi – ieškokit pinigų“. Kai nesuprantate, kodėl kažkas vyksta, paklauskite, kas iš to uždirbs. ...
Jums neteks bėgioti paskui tuos, kuriems lemta būt... Labai sunku pripažinti faktą, kad į mūsų gyvenimą kartais ateina žmonės, kurie visiškai nenori tapti šio gyvenimo dalimi. Nepriklausomai nuo mūsų past...
Kuomet neįmanoma tampa įmanoma Originalas Nikas Vujičičius - pastaraisiais metais yra bene labiausiai įkvepianti asmenybė visame pasaulyje. Tai unikalus žmogus ir puikus pavyzdys v...
Kodėl vyrai ir moterys mąsto skirtingai Paaiškinimas, kaip vyksta mąstymo procesas pas vyrus ir moteris buvo paskelbtas tinklapyje Tickld. Autorius - pasaulyje gerai žinomas komikas Markas G...
O ką aš galiu vienas padaryti? Gali liautis pirkti ir vartoti alkoholį, cigaretes ir kitus narkotikus. Gali vaikščioti pėstute ir užsiimti sportu. Gali ilsėtis širdimi ir kūnų gam...
Šiek tiek tiesos apie melą Originalas Nuo ankstyvos vaikystės mus mokė, jog meluoti – negražu ir nedora. Pasakojo, jog privalu būti teisingam ir sąžiningam tiek sau, tiek kitie...
Pusiau rimtai. Kaip vyrui suprasti besilaukiančią ... 1-3 MĖNESIAI Kiekvieną vakarą apsinuodykite. Pavyzdžiui, suvalgykite apgedusios žuvies ir užsigerkite ją pienu. Netrukus suprasite, kam to reikia. S...
Jis paliko žmoną skęstančiame laive… Kruizinis laineris patyrė avariją ir ėmė skęsti. Laive buvo viena pora - pasiekę gelbėjimosi valtį, abu suprato, kad ten beliko tik viena vieta. Vyras...
Kenčiam daugiau, nei gyvenam Net jeigu tau atrodo, kad įveikti visus sunkumus yra labai sunkus uždavinys, kartais visgi verta pabandyti. Gali paaiškėti, kad tapti laimingesniu įma...
Mergaitės ir berniukai iki pat senatvės Manau, esate pastebėję, kaip moterys (dažniausiai netekėjusios) baisiai pasipiktina, išgirdusios, jog 30-35 metų jau nebekotiruojama santuokų rinkoje ...
Erichas Fromas: daugumai žmonių lygybė reiškia vie... 1958 metais žymusis psichoanalitikas ir socialinis kritikas Erichas Fromas papasakojo per amerikiečių televiziją, kodėl nustojome jausti meilę, nekenč...
Apie futurofobiją Futurofobija (lot. futurum – ateitis; gr. phobos – baimė) – ateities baimė. Platesne prasme tai gali būti ir permainų baimė, nenoras keisti įprastą gy...
Kaip mes susitikinėjame Mes nustojome stengtis. Tiesiog nebematome tam prasmės. Mums visada sakė, kad jūroje tiek daug žuvies, kad užteks visiems. O dabar tos žuvys tiesiai p...
Atpažinti mamą Ar gali vaikas atpažinti mamą vien prisilietęs ar iš kvapo? Šis kompanijos Pandora video įrodo, kad taip, gali. Šešias moteris pakvietė pademonstru...