Amžinai su manimi visokie įdomūs dalykai atsitinka, nors nesu mėgėja plepėti su vairuotoju.
Šiandien, vos atsisėdau, vairuotojui suskambo telefonas. Jau iš pirmų trumpų atsakymų ir nesėkmingų bandymų užbaigti pokalbį, supratau, kad vyrukui ne pirmą valandą labai profesionaliai tarkuojamos smegenys. Jis siunta, pyksta, ir dėl to mergina iš kito laido galo pradeda isteriją, svaidosi kaltinimais. Girdisi žodžiai „niekšas” ir panašiai. Suprantu, kad tai ilgam, ir kreipiuosi į vairuotoją, kad tas pasikalbėtų vėliau, ne prie manęs. Jis išjungia telefoną, paprašo, kad leisčiau užsirūkyti. Papurtau galvą, jo akyse – pasmerktumo jausmas. Atsiprašau, sakau, kad suprantu, kaip jam su ja sunku ir sudėtinga, tačiau cigarečių dūmai man kenkia.
Vyrukas pratrūksta. Jis sako, kad nesupranta, kaip galima būti tokiai neadekvačiai ir kuriems galams jai skubiai, sėdint namuose priešais televizorių, prireikė aiškintis santykius tiesiog dabar, kai jis už vairo ir veža klientą. Moteriško neadekvatumo egzempliorius jam, matomai, atiteko neeilinis – fone tebeskamba telefonas, o jis vis atmeta ir atmeta skambučius.
Aš aiškinu jam daugmaž tą patį, ką neseniai rašiau apie moteriškas emocijas. Kad čia nereikia nieko suprasti. Kad jai šovė į galvą mintis, jinai ją išplėtojo, įsiūbavo ir dabar ją tiesiog nešte neša emocijų viesulas, o protas nebeveikia. O skubu jai pasišnekėti dėl to, kad šiuo konkrečiu momentu tai pats svarbiausias jos reikalas pasaulyje.
Tiktai koks tai reikalas? Kam jai taip skubiai reikia kažką suprasti? Ir ar apskritai – suprasti? Protas šiuo atveju akivaizdžiai išėjo atostogų. Belieka emocijos. Vadinasi, iš tikrųjų jai reikia ne suprasti, o pajausti. Ką pajausti?
Pradžiai pajausti nusiraminimą. Tarkime, mūsų vairuotojas iš tiesų kažką pridirbo ir dabar jį kaltina visomis pasaulio bėdomis. Kvailoka, žinoma, skambinti ir laukti, kad tave nuramins „niekšas”, kuris kaltas dėl viso pasaulio bėdų, tačiau pagal moterišką logiką, jeigu man blogai dėl tavęs, tai ir nuraminti turi būtent tu.
Kodėl būtent nuraminti? Todėl kad moteriai šiuo momentu siaubingai bloga dėl to, ką ji ten sau prisifantazavo. Taip blogai, kad vairuotojo mergina skambinėjo jam tol, kol nenusėdo akumuliatorius.
Kyla klausimas – o kur logika. Kam tau kabinėtis ir aiškintis santykius, kai iš tikrųjų nori paprasčiausiai nusiraminti? Viskas labai paprasta – kad galiausiai suprastum ir pajaustum, kad tave vis dar myli, nenorėjo nuskriausti, kad „niekšas” suprato, kad buvo neteisus ir atgailauja. Kuo mažiau mergina tiki, kad yra mylima, tuo mažiau jaučiasi reikalinga ir saugi, tuo didesnis noras tarkuoti smegenis. Jeigu merginos savivertė menka, tai meilės įrodymų ji reikalauja vis dažniau ir daugiau. Vadinasi, ir santykius aiškinsis dažniau.
Ko iš tikrųjų nori moteris, kai provokuoja aiškintis santykius? Iš pradžių ji klaus: „Kodėl tu taip pasakei?”, „Tu ką – nesupranti?”, „Kodėl nepadarei, ko prašiau?” Ir t.t. Ji gali pati nuoširdžiai tikėti, kad jai reikalingi konkretūs atsakymai ir teisybė. Tačiau nereikia jai nė vieno, nė kito. Ją patenkins tiktai: „Atsiprašau, buvau neteisus”. „Daugiau taip nedarysiu, nes žinau, kaip jautiesi”, „Aš tave myliu”, „Viskas bus gerai”. Be to, reikia naudoti ne kurį nors vieną iš šių variantų, o visus drauge ir pageidautina pateikiama seka. Jeigu moteris užsispiria ir reikalauja „teisybės” – tai ta teisybė reikalinga arba mazochistei su liguista saviverte, arba moteriai, kuri netiki ir nepasitiki savo vyriškiu. Ir viena, ir kita savo viduje taip bijo skausmo, kad pasirengusi klausimais ir provokacijomis priartinti santykių krachą, kad tik nereikėtų jausti dar didesnio skausmo paskui.
Bet kokiu atveju pirmieji klausimai – tai „apčiupinėjimas”: ar vis dar tebemyli, ar galima pasikliauti. Jeigu čia viskas gerai, „santykių aiškinimasis” pereina į antrą, svarbiausią stadiją – „aš noriu, kad tu tiksliai suprastum, ką aš jaučiu”. Tai visiškai utopiška ir kvaila svajonė (vyrų emocijų ir jausmų galia iš principo visiškai kitokia), tačiau moteris niekada nenustos to norėti. Ir vyro pastangos šioje srityje bus deramai įvertintos.
Jeigu vyras išsaugojo blaivų protą ir nepasidavė provokacijoms, nenusirito iki abipusių priekaištų – jis galės atlikti šitą praktiškai neįveikiamą užduotį ir išklausyti. Tada jis taps valdovu ir galės išvairuoti „santykių aiškinimąsi” į finalinę stadiją – „Aš tave supratau ir atsiprašiau. O dabar tu, mieloji, pajausk, ką aš jaučiu”. Moteris, jeigu ji ne klinikinė isterikė, anksčiau ar vėliau atsiprašys už savo neadekvatų elgesį. Tokio posūkio ji tikrai nesitikėjo.
Esu sutikusi labai mažai vyrų, kurie tai sugeba. Dėl to moterims visgi geriau išmokti nepasiduoti isterijai, o palaukti, kol mylimasis sugrįš iš darbo namo, pavalgys ir pailsės. Tada galima be jokio „santykių aiškinimosi” iškart paaiškinti, kad tau buvo blogai dėl jo žodžių arba poelgių. Ir pasidomėti, ką tuo momentu jautė jis (konfliktuose nebūna vienos neteisios pusės). Rezultatas bus stebėtinas ir santykiai pakils į visiškai naują kokybinį pagarbos vienas kitam lygmenį.
Linkiu visiems meilės ir laimės.
