Kam moteriai virtuvė?

Gyvename paslaugų ir technologijų pasaulyje. Pusvelčiui galima pavalgyti restorane, išsikviesti pagalbininkę į namus, pirktis gatavą maistą parduotuvėje, prisipirkti kalną technikos, o pačioms užsiimti svarbesniais reikalais. Galima? Žinoma.

Gyvenu šalyje, kur 99% moterų stumdosi parduotuvėse ties lentynomis su pusfabrikačiais, o daržovių skyriai visada pustuščiai. Tačiau taip pat aš gyvenu šalyje, kur 99% moterų jau atyrė, kas yra skyrybos. Australijoje nėra šeimos kultūros, nėra dvasinių vertybių. Moterys „netiki“ santuoka ir kuria šeimas, sulaukusios daugiau kaip 30 metų amžiaus ir tiktai keliems metams, kad susilauktų vaikų. Vyrai pramogauja, moterys dirba, šeimos byra. Savaime aišku, toks žemas amžinų vertybių lygis nesusiveda vien tik į sugebėjimą pasotinti vyrą, tačiau tai visgi pakankamai svarbus faktorius.

Ne visos moterys mėgsta gaminti. Moka beveik visos, bet ne visos mėgsta tuo užsiimti. Atskleisiu jums vieną savo paslaptį. Kai man buvo 14, nutariau pagaminti tėčiui vakarienę. Pastačiau ant ugnies vandenį su ryžiais ir nubėgau skaityti kukulių recepto. Atsipeikėjau, kai visa virtuvė buvo paskendusi dūmuose. Ryžiai sudegė kartu su puodu. Viskas vyko vasarą, kai dirbau tėčio ofise. Atlyginimą jis man mokėjo simbolišką, bet darbu aš buvau baisiai patenkinta. Tą dieną tėtis mane smarkiai nubaudė. Jis neišmokėjo atlyginimo už visą mėnesį ir privertė nupirkti naują puodą. Jo kaina kaip tik atitiko mano mėnesinį uždarbį. Verkiau, prašiau neatimti iš manęs atlyginimo, tačiau tėtis buvo nepalenkiamas. Visa tai prisimindama, dabar jau suprantu, kad tokia bausmė galėjo būti labai gera berniukui. Berniukai vertinami už poelgius. Tačiau mergaites reikia mylėti tokias, kokiomis jos yra. Ne kitaip. Tai štai – nuo to laiko gaminimo ėmiau tiesiog nekęsti.

Sulaukusi 18-os, šiaip taip išmokau atšildyti pusfabrikačius. Tuo mano meistriškumas ir apsiribojo. Ir netgi kai šeimyninis gyvenimas privertė mane išmokti virti sriubas ir kepti kotletus, aš pakęsti negalėjau gaminimo, laikiau tai klaikiu moters pažeminimu. Patiekalai man gaudavosi atitinkami: iki galo neiškepę, pervirti, prėski, persūdyti.

Laikui bėgant aš visgi pagaliau suvokiau, kad maisto gaminimas – tai didi paslaptis. Tai tikri burtai, kurie privilioja vyriškas širdis į pačią miško glūdumą. Maistas susaisto vyrą ir moterį neregimais saitais. Aš pradėjau gaminti su meile. Nebeužsiimu tuo, „kad vyras atsikabintų“, kad paprasčiausiai užsipildytų jo skrandis. Gaminimas virto man tikru ritualu.

Prieš pradėdama gaminti, susikuriu sau atitinkamą aplinką. Įsijungiu muziką, užsidegu žvakę, gražiai išsidėlioju produktus ir įrankius, kurių prireiks gaminant. Viską darau pamažu. Pamažu lieju aliejų, mėgaujuos, kaip jis teka per daržoves. Mėgaujuos plaudama ryžius. Džiaugiuosi ryškiomis daržovių spalvomis ir vaisių kvapais. Kai gaminu, linkiu vyrui to, ko jam dabar labiausiai reikia: sveikatos, palaikymo, draugų, sėkmės. Pabaigoje „pabarstau“ savo patiekalą savo meile bei laimės ir ramybės palinkėjimais savo namams. Taip pat stengiuosi bent kelis kartus per savaitę kepti. Kai darau iš miltų tešlą, įsivaizduoju, kad mažos grūdų dalelytės – tai mūsų su vyru skirtumai ir kai paverčiu juos vientisa tešlos mase, tie skirtumai išnyksta.

Bet kokioje religijoje aptiksite, kad moters meilė vyrą pasiekia per skrandį. Jei Dievas suteikia man tokią galimybę, aš niekad neatsisakysiu pagalbininkės namuose, tačiau niekada neprileisiu jos prie savo virtuvės.

Virtuvė – tai mano galia, mano altorius. Ir man labai gaila moterų, kurios maisto gaminimą laiko jungu ir našta. Per maistą jūs galite paversti savo vyrą arba karaliumi, arba juokdariu. Maiste slypi gerokai gilesnės energijos, nei jums atrodo. Pamėginkite gaminti su meile ir pamatysite, kaip meilė užpildys visus jūsų namus.

www