Kam reikalinga ir kaip veikia psichologinė gynyba

Daugelis žmonių psichologinę gynybą supranta kaip galimybę adekvačiai sureaguoti į agresiją ar oriai išvengti konfliktinės situacijos. Niekas negimsta jau turėdamas šį sugebėjimą: jis tobulinamas ilgus metus – ir tai daro ne kiekvienas. Bet norint išsaugoti psichologinio saugumo jausmą, egzistuoja tam tikri gynybiniai psichikos mechanizmai.

Tai – būdai reaguoti į traumuojančias situacijas, kurie reikalingi tam, kad išsaugotume savigarbą ir išlaikytume gerą savęs vertinimą. Psichologinės gynybos mechanizmai universalūs visiems, juos mums įdiegė gamta: tai elgsenos arba reagavimo į vienokią ar kitokią traumuojančią situaciją šablonai.

Pirminė psichologinė gynyba – tai lazda su dviem galais. Nors ir neabejotinai naudinga – padeda susitaikyti su skausminga situacija be žalos savigarbai – ji turi du akivaizdžius trūkumus. Visų pirma, psichologinė gynyba niekaip nekeičia situacijos – ji tik apsaugo mus nuo diskomforto. Antra, ji veikia taip, kad iškreipia realybę vardan mūsų emocinio stabilumo.

Žaidžiame slėpynes

„Nieko nebuvo“

Neigimo mechanizmas veikia pagal principą: „Jei aš to nepripažįstu, vadinasi, to ir nebuvo“. Nepageidaujami įvykiai tiesiog nepriimami į sąmonę. Neigimas neretai tampa pirma reakcija į negrįžtamus įvykius – mirtį, ligą.

Su neigimu galima susidurti šeimyniniuose santykiuose: atrodo, kad mažiau skausminga užsimerkti nei atvirai pabandyti spręsti problemą. Pavyzdžiui, dažnai kyla klausimas: kodėl iš pirmo žvilgsnio tvarkingos šeimos vaiko-narkomano tėvai nekreipia dėmesio į nerimą keliančius ženklus? Ogi todėl, kad pilnu pajėgumu veikia neigimo mechanizmas – tėvai nė iš tolo neprisileidžia minties, kad jų šeimoje gali taip atsitikti.

„O aš tai visai ir pamiršau“

Tyčinis motyvuotas traumuojančios situacijos „užmiršimas“ vadinamas išstūmimu. Ir užmiršti galima ne tik akivaizdžius nemalonumus – kartais iš atminties „ištrinama“ kitų žmonių pagalba, pasiekusi mus pačiu kritiškiausiu momentu. Kartais išstūmimas taikomas situacijoms, susijusioms su įsipareigojimais ir pinigais.

„Pats kvailys“

Viena iš išstūmimo pasekmių yra projekcija. Išstumtoji informacija (arba pamiršta patirtis) sąmonę palieka, bet pasąmoniniame lygmenyje išlieka. Periodiškai tai, kas buvo išstumta, pradeda veržtis į paviršių – pavyzdžiui, projekcijos pavidalu. Žmogus pradeda kitiems asmenims priskirti savo paties patirtį, elgesio motyvus ar mintis. Dėl to apgavikui atrodo, kad visi aplinkos žmonės stengiasi jį apgauti, o žmogus, patiriantis finansinių sunkumų, linkęs dažniau skriausti kitus.

Projektuojamos gali būti ne tik neigiamos, bet ir teigiamos emocijos. Plačiąja prasme mes visi panaudojame projekciją pasauliui suvokti – ir kaip gi kitaip galima būtų suprasti kitus, jei ne ieškant panašių jausmų savyje?

„Tuoj viską paaiškinsiu“

Kartais mums atrodo, kad lengviau yra praryti rupūžę nei pripažinti savo neteisumą. Ir nereikia jo pripažinti – ypač tuomet, kai arsenale yra toks puikus mechanizmas kaip racionalizacija. Ji suteikia mums įtaigių ir visai tinkamų priežasčių, paaiškinančių mūsų nepriimtinus veiksmus.

Kas patogiau: pripažinti, kad jūsų nepriima į svajonių darbą dėl patirties trūkumo ar nuspręsti, kad „mūsų šalyje darbą susirasti galima tik per pažintis“? Racionalizacija suteikia galimybę atsiriboti nuo pasaulio negudrių stereotipų rinkiniu, eikvoti minimalų kiekį pastangų gaunamos informacijos analizei – ir tuo pačiu jaustis Donkichotu niūrios realybės fone?

„Aš – tai ne aš“

Gana suprantamas psichologinės gynybos būdas yra reaktyvieji vaizdiniai, kuomet žmogus savo jausmus pakeičia priešingais. Klasikinių reaktyviųjų vaizdinių pavyzdžių galima aptikti elgesyje paauglių, siekiančių išvirkščiai apversti jausmus, kurie jiems atrodo gėdingi. Dėl to kino salėje tenka juoktis iš filmo, kuris yra graudus ar tampyti už kasų mergaitę, kuri labai patinka, bet baisu „ką draugeliai pasakys“.

Jausmai turi būti išlieti

Neretai galime patekti į kritines situacijas, kurios mūsų savigarbą žeistų ne tiek, kad reikėtų psichologiškai gintis, bet tokias, kad mums reikėtų tam tikros iškrovos. Ir tam turime savų metodų.

Sublimacija. Apie sublimacijos temos seksualinę prigimtį (ačiū Froidui) egzistuoja daug įvairiausių teorijų. Bet iš tikrųjų sublimuotis gali ne tik seksualinė energija, bet ir, tarkime, agresija, kuriai reikia tiesiog išsilietų. Pavyzdžiui, Japonijos korporacijos kartais įrengia „įtūžio kambarius“, kuriuose darbuotojai gali padaužyti pagalvę ar paterlioti sienas dažais.

Internalizacija. Šis iškrovos mechanizmas paprasčiausiai nusakomas fraze: „Tai kad nelabai ir norėjosi“. Kai nepavyksta gauti siekto dalyko, kartais būna paprasčiau save įtikinti, kad to dalyko mums nelabai ir reikėjo.

Regresija. Pasijusti lyg už sienos galima grįžus prie primityvių reagavimo į situaciją būdų, kuriais žmogus naudojosi vaikystėje. Kažkada tokie būdai buvo veiksmingi – ir mes nesąmoningai tikimės: o gal jie ir dabar bus veiksmingi? Dėl to tenka „susiraukti“ ir visą dieną nekalbėti arba mėtytis daiktais, tikintis patraukti į save dėmesį.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *