Kam reikalingi nesėkmių periodai

Dar vakar viskas buvo gerai, pasaulis meiliai tau šypsojosi. Ir staiga tarsi tamsūs debesys saulę užstojo. Viskas pasikeitė. Iš visų pusių pasipylė nemalonumai, tarsi kruša. Planai ateičiai suiro tarsi smėlio pilys, kurias nuplovė jūros banga. Ir netgi žemė po kojomis nebeatrodo tokia tvirta, stabili ir patikima. Pažįstamas jausmas?

Tokius laikotarpius mes dažnai vadiname „nesėkmių periodais“, „juodais gyvenimo periodais“ ir panašiai. Jų metu išgyvename netektis, patiriame baimę, nuoskaudas, pyktį. Stengiamės „užsikasti po lapais“ ir perlaukti arba aršiai priešinamės, mėgindami išsaugoti tiesiog akyse byrantį savo pasaulį.

Ir jeigu neištrūkstame iš pirmojo lygmens, jei žiūrime į nesėkmes kaip į nelaimę, juodasis periodas tampa nesibaigiančių kančių šaltiniu. Į visus įvykius žvelgiame kaip į prieš mus nukreiptą agresiją, kurios vienintelis tikslas – padaryti mums kaip galima daugiau žalos. Kyla didžiulis pyktis: „Už ką man visa tai?“ Ir baisus pasipiktinimas: „Gyvenimas neteisingas!“ Arba kaltės jausmas: „“Tai man bausmė!“ Ir dar daugybė įvairių minčių, kurios apnuogina mūsų užslėptus lūkesčius bei gyvenimiškas nuostatas.

Tačiau juodas periodas gali tapti unikalios patirties šaltiniu, tikru lobiu, jeigu pažvelgsime į save ne aukos, bet tyrinėtojo akimis.

Saviugda kupina iliuzijų. Žmogus vakar kažko negalėjo ir galvoja, kad vis dar negali. Nes neturi realios patirties, liudijančios, jog jis tai, vis dėlti, sugebėjo padaryti. Jis įsivaizduoja, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, remdamasis tomis žiniomis apie save, kurias turi šiuo momentu. Tačiau tai gali būti nepilna informacija. Didžiosios dalies pokyčių, kurie jau įvyko, jis gali nepastebėti, toliau gyvendamas po senovei.

Nesėkmių periodas – realus šansas susitikti su ta savo dalimi, kurią iki šiol buvo užgožusios iliuzijos. Būtent tokiais periodais aptinkamos silpnos ir stiprios pusės. Teko būti liudininke, kaip savimi nepasitikinti, trapi mergina, kurią gyvenimas įstūmė į labai sudėtingą situaciją, staiga aptiko savyje labai daug jėgų. Savo pačios nuostabai, ji „neišprotėjo“, kaip tikėjosi, užgriuvus sunkumams. Paaiškėjo, kad ištikus bėdai, ji tampa tvirta kaip uola ir netgi turi jėgų pridengti savimi silpnesnius. O būna ir priešingų situacijų, kai normaliame gyvenime visiems aplinkui demonstruojamas „kietumas“ pavirsta, bėdos atveju, visišku bejėgiškumu.

Tokie intensyvių pokyčių periodai gali žmogų morališkai sugniuždyti ir sutraiškyti, jeigu jis nepasiruošęs atsisakyti iliuzijų: apie save, pasaulį, kitus žmones. Ir gali pakylėti į visiškai naują lygmenį. Juk jeigu norime kažko išmokti ir perskaitome daugybę knygų apie to dalyko teoriją, paskui mums tiesiog būtina visas žinias patikrinti ir pritaikyti praktiškai, kad įgytos žinios pavirstų realia patirtimi.

Daug skaitėte ir manote, kad tvirtai įsisavinote naujas žinias?

Laukite Egzamino.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI