Kam-vyrams-šeima-620x413

Kam vyrams šeima

Šiandien iš vienos pusės vyksta planingas šeimos, kaip artimų žmonių bendrijos, griovimas, o iš kitos – įkyri vienišo gyvenimo propaganda, tiek vyrams, tiek moterims. Kam reikalinga šeima moteriai, panagrinėti galima bus kitame straipsnyje, o šiame – apie vyrus.

Aš jokiais būdais nebandau kaip nors priekaištauti vyrams, kurie sąmoningai pasirinko vienatvę vardan karjeros, tikslų, interesų ir t.t. Tai jų asmeninis sąmoningas pasirinkimas. Tas pats pasakytina apie santuokos liudijimą. Man šeima ir santuokos dokumentas nėra vienas ir tas pats. Kiekvienas vyras, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“ pats laisvas pasirinkti, tuoktis jam oficialiai, ar ne. Dėl to kalbėsiu ne apie kokius nors oficialius ar ritualinius momentus, o apie šeimą kaip artimų žmonių bendruomenę: vyrą, moterį (žmoną) ir jų bendrus vaikus. Taip pat neaptarinėsiu čionai šeimos sukūrimo sunkumų mūsų laikais: šeimas ardančių įstatymų, dorovinių problemų, vyrų ir moterų ištikimybės ir t.t. Visa tai buvo jau milijoną kartų išnagrinėta. Apsiribosime tuo, kad netgi šiais laikais tvirtos šeimos egzistuoja. Vadinasi, tai įmanoma.

Taigi. Kam vyrui šeima?

1. Pats akivaizdžiausias variantas – šeima tai rami vieta, kur vyras gali pailsėti nuo išorinio pasaulio chaoso. Normalioje šeimoje tvyro palanki psichologinė atmosfera, kuri vyrui leidžia pailsėti, sukaupti jėgų. Šeima – tai ta vieta, kur vyrą supa ne priešai, ne konkurentai, ne pavyduoliai ir intrigantai, o artimi žmonės.

2. Baziniame variante žmona sukuria vyrui palankų psichologinį klimatą, o palankiame variante – ji tampa jo bendražyge. Kitaip sakant, net tik sukuria sąlygas jo poilsiui, bet ir padeda reikaluose. Klasikinis pavyzdys – Henrio Fordo žmona. Pavyzdys, aišku, labai tolimas ir jau beveik mitoligizuotas. Dėl to specialiai skeptikams pasakysiu, kad tai įmanoma ir dabar. Tiesiog nereikia lakstyti paskui kiekvieną moterį, kuri neatsisako su tavimi sugulti. Gyvenimo draugę reikia kruopščiai rinktis, tačiau bėda ta, kad šiandien mes kartais kruopščiau renkamės automobilį negu žmoną.

3. Pilna, tvirta šeima – vienintelis normalus būdas vyrui pratęsti savo giminę, užauginti vaikus, kurie perims tėvo estafetę gyvenime. Surogatinė motinystė, įvairiausios dirbtinės gimdos, kurias anonsuoja mokslininkai – tai žinoma, baisiai modernu, visos tos aukštosios technologijos ir būdai, kaip išvengti, kad iš tavęs nekonfiskuotų vaikų matriarchatinis skyrybų teismas. Tačiau bėda yra ta, kad nei vienišas tėvas, nei vieniša motina neišauklės iš vaiko pilnavertės asmenybės, nes „nepilna šeima“ – tai apskritai ne šeima, o viso labo vienas iš našlaitystės variantų. Jūs kada nors matėte laimingus ir harmoningai besivystančius našlaičius? Aš jau nekalbu apie tai, kad pas našlaičius, kuriuos išauklėjo vienas iš tėvų (dažniausiai motina, suprantama), visiškai sujauktas normalus šeimos supratimas. Suaugęs našlaitis dažniausiai nesugeba sukurti normalios pilnavertės šeimos.

4. Šeima – tai pirminis kolektyvas, kuriame atsiskleidžia vyro potencialas ir vyras tampa vadovu. Patriarchališkos šeimos laikais kiekvienam vyrui tekdavo tapti vadovu: realizuoti lyderio savybes, jeigu jos buvo, arba jas įgyti, jeigu trūko. Mokėjimas vadovauti kolektyvui, atsakingumas, sugebėjimas kontroliuoti šeimos biudžetą, savarankiškumas priimant sprendimus, sugebėjimas kovoti už savo ir šeimos interesus su svetimais žmonėmis, mokėjimas būti nuosavybės šeimininku (tvirtu ūkininku) ir dar daug visko. Net jeigu vaikinas nebuvo bajoras ir dvarininkas, karo vadas, pirklys ar dar koks nors vadovas, jis vis tiek tapdavo vadu – savo šeimos viršininku.

Mane pastoviai bombarduoja vienu ir tuo pačiu klausimu: kaip išsiugdyti vyriškumą? Štai jums vienas iš atsakymo variantų – prieš 200 metų, nekalbant jau apie dar ankstesnius laikus, šis atsakymas buvo absoliučiai akivaizdus.

5. Šeima – kaip verslo projektas. Vyras investuoja jėgas, laiką, lėšas, emocijas į projektą, kurio pavadinimas „šeima“, formuodamas bendrą šeimos verslą, šeimos kapitalą, įtraukdamas žmoną ir vaikus į bendrą darbą. Taip visais laikais buvo kuriamos prekybinės, pramoninės ir aristokratinės dinastijos, kur vaikai tęsdavo tėvo darbus, o žmonos vaidino padėjėjų vaidmenis. Šeimos galva, atitinkamai, turi iš to dividendų darnaus gyvenimo, vaikų pavidalu ir susikuria galimybę sulaukti orios senatvės. Pavyzdys – ta pati Fordų šeima. Fordų pora nugyveno turtingą visomis prasmėmis gyvenimą, o vaikai pratęsė tėvo darbus.

Jau vien viso šito pakanka, kad galima būtų labai rimtai laikyti šeimą kaip vertingą ir reikalingą vyro gyvenimo dalį.

Šaltinis