Kankinystės kompleksas

Svarbiausias kankinių bruožas – nepalaužiamas įsitikinimas, kad jie yra aukos ir kad kažkas kaltas dėl jų kančių. Vaikui pastoviai kartojo, kad jis turi „užsidirbti“, „užsitarnauti“ tėvų meilę, atsimokėti už tuos rūpesčius, kurių pridarė tėvams jau pačiu savo egzistavimo faktu. Jeigu jis dar ir susirgs, tai jį, žinoma, slaugys, tačiau „sąskaita“ už slaugą bus išrašyta nemaža. Palaipsniui kaupdamas pyktį, vaikas pradeda jaustis auka.

Tėvų elgesys:

  • Tėviškos meilės deficitas;
  • Prieštaraujantys vienas kitam signalai: pyktis, susižavėjimas, abejingumas, kai vaikas atlieka vienus ir tuos pačius poelgius;
  • Tėvų susierzinimas. Neaiškios susierzinimo priežastys;
  • Smurtiniai auklėjimo metodai;
  • Vaikui peršamas kaltės jausmas.

Tėvų signalai:

  • „Tu nepakankamai geras, kad tave mylėtume. Privalai užsitarnauti mūsų meilę“;
  • „Dėl tavęs – vieni rūpesčiai, tu visų mūsų bėdų šaltinis. Nepateisinai mūsų lūkesčių“;
  • „Negalima pykti, susierzinti ar verkti, privalai mane mylėti ir būti dėkingas už mano kančias“;
  • „Tu atsakingas už mano sveikatą, kurią paaukojau, tave gimdydama“;
  • „Jeigu neatitiksi mano lūkesčių, aš tave nubausiu: pamatysi, kaip kenčiu ir pats kentėsi nuo kaltės jausmo“;
  • „Net nebandyk rodyti savarankiškumo, aš neatleisiu tau už tai, kad pasijaučiau nereikalinga“.

Vaiko išvados:

  • „Man gyvybiškai svarbu jausti meilę. Privalau jos gauti“;
  • „Nesuprantu, ko jie iš manęs nori“;
  • „Su manimi kažkas negerai: keliu vien rūpesčius“;
  • „Manęs negalima mylėti, aš nevertas meilės“;
  • „Man negalima pykti ar verkti, bet aš pykstu ir verkiu. Vadinasi, aš blogas“;
  • „Aš beveik niekada nepateisinu lūkesčių, reiškia, aš blogas, aš bjaurus“;
  • „Myli tik tuos, kurie pildo norus, tenkina poreikius“;
  • „Aš turiu mokėti už meilę. Ir man turi mokėti už meilę“;
  • „Aš negaliu priversti jūs mane mylėti, bet galiu priversti kentėti: jūs žiūrėsite, kaip aš kenčiu ir jausite kaltę“;
  • „Aš bejėgis, aš niekingas, bet niekas neturi apie tai žinoti“;
  • „Aplinkiniai bet kuriuo momentu gali mane įskaudinti. Man reikia juos kontroliuoti“;
  • „Kad jie manęs nepaliktų vieno, turiu padaryti taip, kad be manęs negalėtų išsiversti“.

Bėga metai ir štai priešais mus stovi žmogus, kankinamas nepasotinamo meilės troškulio, kenčiantis nuo savo niekingumo jausmo ir tuo pat metu siekiantis būti vertas meilės ir amžinai bijantis „demaskavimo“, kadangi kažkur labai giliai širdyje slypi įsitikinimas, kad meilę jis vagia nepelnytai ir neteisėtai.

Perkeldamas požiūrį į save į aplinką, kankinys įtaria visus aplinkinius slaptu priešiškumu ir pats tampa priešiškas. Gali būti kerštingas ir siekiantis meilės, rūpestingas ir tuo pat metu slapta baudžiantis.

Jis siekia padaryti mylimus žmones priklausomais nuo savęs, tačiau pats priklauso: pasirengęs kentėti, kęsti pažeminimus, kad tik jo nepaliktų, kad nepasijaustų vienišas. Ilgai būti vienam, juo labiau gyventi vienatvėje – tolygu mirčiai. Jis griebia pirmą pasitaikiusį žmogų, kad vėl turėtų kuo rūpintis, o tuo pačiu įgytų valdžią ir kontrolę to žmogaus atžvilgiu.

Kankinys negali patenkinti savo meilės poreikio, kadangi netiki, jog jį apskritai galima mylėti.

Jis įtarinėja, kad aplinkiniai tik apsimeta, kad galėtų juo pasinaudoti. Tačiau jam irgi norisi atlyginimo už savo darbus. Kankinys apsikrauna begale įvairių įsipareigojimų, jis pavargsta ir išsenka. Jis kupinas pykčio, kurį slopina savo viduje, o tai galiausiai baigiasi emociniu sprogimu, nervų priepuoliais, depresija ir susirgimais.

Šaltinis