Karas prieš moteriškumą

Karas prieš moteriškumą

Šiandien moteriškumas sugrįžta. Apie jį daug kalbama. Ir jeigu anksčiau už tokias kalbas galima buvo sulaukti visuotinio pasmerkimo, tai dabar joms nemažai kas pritaria. Sulig kiekvienais metais vis daugiau moterų lanko atitinkamus seminarus ir treningus, stengiasi labiau įsigilinti į temą.

Tačiau visgi esama kažkokios jėgos, kuri priešinasi šitam judėjimui. Yra tų, kam tai labai nepatinka. Tų, kurie vadina tai „viduramžiais“, o moteriškas moteris – „kaimo kvailėmis“.

Būtent tie žmonės visiems pasakoja, kad moteriškumas – tai kvailystė, infantilumas, nykuma. Kad tai niekam nesvarbu ir nereikalinga. Kad tai nemadinga, netoliaregiška, rizikinga ir vėlgi kvaila. Jie aršiai puola visas moteris, kurios nutaria žengti šiuo keliu. Ir nemažai dar iki galo neapsisprendusių nusitempia atgal į savo pilką, niūrią pelkę, kur nėra ne tik moteriškumo, bet ir meilės, šilumos.

Ten nežydi gėlės ir nečiulba paukščiai. Tame pasaulyje nėra vietos tokiems „keistiems“, „nereikalingiems“ ir „neracionaliems“ atavizmams. Kalba eina apie technokratų pasaulį, kuriame kiekvienas už save. Jame daug mašinų, įrengimų, išorinio blizgesio, tačiau nėra nei šilumos, nei tarpusavio pagalbos ir paramos, nėra pačios gyvybės energijos. Ten visi santykiai formalūs, nors iš šalies atrodo labai gražūs. O viduje, gilumoje – tuštuma.

Kas gi tie žmonės, kurie bijo permainų?

Sniego Karalienė

Tiksliau, tai moterys su užvertomis širdimis. Kurios labai bijo, kad jų lediniai rūmai subyrės. Prigužės į juos visokių šiltų, šviesių žmonių ir viskas baigta. Nebeliks rūmų iš ledo, nebeliks įprasto šalčio. O ką, jeigu ir širdis atitirps? Ten juk tiek daug visokio siaubo mirtinai užsikonservavo! Kad niekas niekada neprisikastų, neatkapstytų, kad eilinį kartą nesuteiktų skausmo ta pačia palaidota praeitimi.

Kažkada mane nustebino, kad pačios aršiausios varžovės yra moterys. Jos negali abejingai praeiti pro šalį, iš karto puola į mūšį. Netgi jei tiesiogiai jų niekas neužkabino. Jos neįtikėtinai žiaurios šioje keistoje kovoje. Kovoje prieš savo pačių prigimtį.

Tačiau kai suprantu, kas iš tikrųjų kelia joms baimę, darosi aiškiau ir paprasčiau. Joms baisu, kad toks jau spėjęs nusistovėti pasaulis ims ir sugrius. Nesvarbu, kad tas pasaulis iš ledo, koks skirtumas? Svarbiausia, kad jame jau viskas aišku, suprantama, svarbu, kad žinai, kas kur padėta. Jau įpratai ir prisitaikei.

Baisu, kai šiuo virusu užsikrečia kas nors iš artimųjų – tada išvis neaišku, kaip su tuo kovoti. O ką, jei staiga dukra, sulaukusi aštuoniolikos, atsisakys stoti į prestižinį universitetą, kad ištekėtų ir pasigimdytų vaikų? O ką, jeigu savo gyvenime ji taps „viso labo“ žmona ir mama? Sniego karalienėms tai išties klaikus siaubas.

Baisu, kad širdis vieną gražų momentą pasiduos visuotinei beprotybei ir pradės tirpti. O kas joje slypi, po tuo ledo kiautu? Kokie siaubai? Koks purvas? Kol visa tai užšalę – bent jau atrodo gražiai, o kas paskui? Išmokti mylėti? Prisiminti, kas yra skausmas? Išplauks į paviršių visos nuoskaudos ir traumos? Ką su visu tuo daryti? Kur bėgti?

Baisiausia, jei paaiškės, kad gyvenimas nugyventas tuščiai. Aš susilaukiu nemažai atsiliepimų apie savo knygas, ir labai daug mano mamos amžiaus moterų rašė apie tą skausmą, kurį patyrė skaitydamos. Apie tai, kad suprato, jog vaikus galima buvo auklėti kitaip. Kad galima buvo siekti kitų tikslų ir vertybių. Užauginti vaikus, nesugriaunant su jais santykių. Kad apskritai galima buvo turėti daugiau vaikų. Ir galima buvo nedirbti nuo ryto iki vakaro. Tai patys sunkiausi atsiliepimai, tačiau man – patys svarbiausi. Vadinasi, tekstas užkabino. Vadinasi, pasiekė širdį netgi per ledo kiautą.

Dėl to jos nusiteikusios prieš. Jos aršiai kovoja prieš. Kad šita beprotybė neplistų. Kad nesugriūtų jų ledinis pasaulis, kad niekas nesiliestų prie jų žaizdų. Ir vardan savo Ledo Karalystės išgelbėjimo jos ir kariauja. Jos moka kariauti, šitas menas joms puikiai pažįstamas. Jos ne visada kariauja pagal taisykles – dažniau užklumpa beginklius. Arba tas moteris, kurių širdis jau pradėjo atitirpti, tačiau tikėjimas dar nesutvirtėjo. Tokiai moteriai galima labai skaudžiai smogti. Ir ji galbūt išsigąs ir vėl pamirš, kad yra moteris.

Jos nežino jokio pasigailėjimo, kai puola daryti kažką „jūsų pačių labui“, jos nepaprastai žiaurios – kaip chirurgai, kurie be gailesčio atpjauna viską „kas nereikalinga“. Jų taip paprastai neatsikratysi – jeigu pajus, kad abejojate, smūgiuos iki paskutinio. Užvers argumentais, pritemps kalną literatūros, kad paaiškintų jūsų protui, jog širdis klysta. Ir kad tą širdį reikia tučtuojau užčiaupti, kol bėdos nepridarė.

Nereikia jų bijoti. Kokia prasmė bijoti žmonių, kurie patys bijo to, ką jumyse pamatė? Nereikia su jomis turėti reikalų ir veltis į diskusijas. Tiesiog toliau ženkite į priekį. Jūs einate skirtingomis kryptimis. Žinau, kad tai gali būti ir skausminga, ir sunku. Bet jeigu sustosite dėl jų – prarasite laiką, jėgas, nervus.

Net jeigu jos priklauso pačių artimiausių žmonių ratui – eikite toliau savo tobulėjimo keliu. Visiškai galimas daiktas, kad ir jos pagaliau atsipeikės. Vėliau, jau pačios, kai kentėti ir slėpti bus daugiau neįmanoma. Tada kils noras išsilaisvinti nuo visko, kas trukdo. Nuo ledo, nuo purvo širdyje. Ir jūsų pavyzdys galbūt taps joms kelrode žvaigžde. Kas žino.

Berniukas Kajus

Yra ir kita priešiškai nusiteikusi kategorija – tie silpni vyrai, kurie įprato būti šalia Sniego Karalienių. Kurie priprato, kad moteris viską gali pati, kad nereikia dėti pastangų, galima nieko nedaryti, sėdėti ant sofos ir gerti alų. Galima netgi nedirbti.

Jų netgi negalima pavadinti vyrais, nes šie žmonės nejaučia jokios atsakomybės netgi už pačius save. Jie tarsi sūnūs savo žmonoms. Maži berniukai, kurių niekas neišmokė būti vyrais.

Jie irgi prieš tikrąjį moteriškumą. Jiems nesinori, kad sugriūtų tas patogus pasaulis. Tada teks keltis nuo sofos, pradėti kažką daryti. Ir vėlgi susidurti su skausmu. Skausmu dėl to, kad tu toks niekam tikęs. Teks imtis atsakomybės. Teks priimti sprendimus, mokytis būti labiau asketiškais. Suaugti. Treniruoti kūną, širdį, dvasią – iki nuospaudų, prakaito ir kraujo.

Jie jau negalės gyventi taip pat patogiai, kaip dabar. Tačiau kas galėtų išmokyti gyventi kitaip? Kas papasakos jiems apie tikrą vyriškumą? Kas juos viso to išmokys, jeigu tėvų neturėjo ir neturi? Arba tėvas egzistavo fiziškai, tačiau nieko jam nedavė. Jeigu nėra šitų žinių perdavimo iš kartos į kartą kultūros. Jeigu šios žinios buvo prarastos, jei apie moteriškumą kalba visi, kas tik netingi, o apie vyriškumą tyli. Jeigu tarp vyrų nepriimta vienas kito šito mokyti. Jeigu vyrai vienas su kitu tiktai konkuruoja, bet niekada nepalaiko, nepamoko. Jeigu moterys nė karto per visą gyvenimą neleido vyrams netgi pabandyti laikyti vairo rankose, o vien tik priekaištavo ir viską darė pačios?

Įsivaizduokite, kaip jiems sudėtinga. Kaip jiems baisu. Jie ne tik nežino, kaip reikės po to gyventi, bet ir nesupranta, kam to reikia. Ir jeigu greta jų esanti moteris atskleidžia savo moterišką galią, jiems belieka du keliai. Pasikeisti – o tai tas pats, kas šokti iš lėktuvo ir jau krintant susimeistrauti parašiutą. Arba likti tokiais pačiais ir palikti ją. Kiekvienas pats pasirenka, kas jam geriausia.

Kreivų veidrodžių karalystė

Sunku patikėti, bet ir mūsų pasauliui moteriškumas nelabai reikalingas. Valstybėms nereikia, kad moterys gimdytų vaikus ir sėdėtų namuose. Kad žmonės vieni kitiems padėtų.

Jei bus atkurta šeimų kultūrai, niekam daugiau nebereikės pensijų fondų, kadangi pati geriausia senatvės garantija – tvirti ryšiai su vaikais. Jeigu šeimos ims bendradarbiauti, jau nebebus baisu gyventi visiems viename daugiabučiame name. Ir netgi patogu. Kai vaikas turi ne tik mamą, bet ir močiutę, ir tetą. Ir viskas šalia.

Jeigu žmonės atgaivins tradicijas, jiems nebereikės miestų, jie norės gyventi nuosavuose namuose, pastatytuose ant nuosavos žemės. Pradės maitintis savo pačių išaugintais produktais, niekam nebereikės visų tų GMO ir chemikalų. Kiek pačių keisčiausių ir niekam nereikalingų dalykų gali paprasčiausiai atmirti vien dėl to, kad žmonės pradės gyventi kitaip. Skiepai, cheminiai vaistai, būsto kreditai, prezervatyvai, saugantys nuo chaotiško lytinio gyvenimo, venerinės ligos, abortai… Kiek visko gali paprasčiausiai išnykti, jei moteris užsiims savo moteriškais reikalais.

Jeigu mes pačios auklėsime savo vaikus, o neatiduosime į švietimo įstaigas su šimtais įvairiausių niekam nereikalingų programų. Jeigu pačios su meile gaminsime maistą, vietoje įvairiausių pusfabrikačių. Jeigu pačios gimdysime vaikus, vietoje to, kad paverstume natūralų procesą sudėtinga liga, kuriai būtinos chirurginės operacijos ir krūva mokslinių tyrimų. Jeigu nebeleisime naudotis savo kūnais ir išmoksime dorovės pagrindų. Jeigu viena kitai padėsime ir viena kitą palaikysime.

Pernelyg daug kam tai nenaudinga. Pernelyg daug kas šiame kelyje link dorovės ir šaknų bus nustumti į pakelės griovį.

Tačiau tai ne priežastis sustoti ar žengti atgal. Tegu pasaulis ir nepasikeis per valandą, tačiau mes galime pakeisti tą pasaulio dalelę, kurioje gyvename. Kuri mus supa. Savo santykius. Savo jausmus tuose santykiuose. Kultūrą ir tradicijas. Gyvenimą ir jo prasmę.

Ir mūsų pavyzdys galbūt ką nors įkvėps. Kažką, kas mus stebi ar kas šiuo metu yra priešingoje barikadų pusėje. Jie juk irgi turi teisę mums prieštarauti, ir norėti, kad jų pasaulis liktų toks, koks yra dabar. Suteikime jiems tokią teisę, užsiimdamos savo gyvenimu ir leisdamos gyventi kitiems, kaip jie nori.

Todėl, kad tikras moteriškumas – tai visada priimti. Priimti aplinkinius ir tai, kokią barikadų pusę jie pasirinko šiame keistame kare prieš moteriškumą. Mūsų kelias – neprievarta. Nesipriešinimas. Ir atminkite, kad būtent šitokiu būdu Gandis išlaisvino Indiją nuo anglų viešpatavimo. Be prievartos ir karo. Jam gavosi. Ir mums pavyks.

Svarbiausia – asmeniškai pasirinkti. Ir žengti į priekį, nesidairant į šalis ir nesiklausant kritikos. Eiti į priekį ir moteriškai keisti pasaulį. Bent jau aplink save.

Šaltinis