Karti tiesa apie trisdešimtmečius

Kiekvieną dieną einate į darbą, bet iki šiol neužsidirbote didelių pinigų? Rutina nekelia džiaugsmo ir esate įsitikinęs, jog nusipelnėte geresnio likimo? Išklausykite apie save karčią tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą.

AUKŠTŲ REIKALAVIMŲ SPĄSTAI ARBA KODĖL NIEKADA NEBŪSIM LAIMINGI?

Mūsų senelių karta retai svajojo apie princus, užsienio kurortus ar netgi Martinio bokalą. Visa tai atrodė nepasiekiama prabanga. Senelės džiaugėsi taikia padange, galimybe užsidirbti duonos kąsniui, stabiliu darbu. Džiaugėsi iš esmės bet kokiu vyru – iš tų laikų mus pasiekė posakis “kad tik negertų ir nemuštų”. O didžiąją dalį likusio nuo sunkaus darbo ir rūpinimosi vaikais laiko jos eikvojo kurdamos jaukumą namuose pagal dar vieną tų laikų principą – “iš š… padaryti saldainį”.

Mūsų karta neprisimena tų alkanų laikų. Šiandieniniai trisdešimtmečiai netgi gerai neprisimena paskutinio XX amžiaus dešimtmečio chaoso, jie tada dar buvo vaikai. Dėl to daugelis šiuolaikinių anūkėlių pretenzijų jų senelėms atrodo kaip “nebežino ko norėti”. Anūkėliai nenori dirbti gamykloje ar statyboje. Jie išvis nenori dirbti – tegu imigrantai darbuojasi.

Vyrai, sėdėdami ant sofos, svajoja tapti oligarchais, su panieka žiūri į darbą. Jie geriau pusę dienos žais kompiuteriu, negu ką nors nudirbs rankomis. Moterys dar blogesnės, jos galutinai aptingo. Idealia sėkminga moterimi laikoma veltėdė, parazituojanti iš oligarcho vyro. Išlaikytinė. Be to, į išlaikytines veržiasi visos iš eilės, ignoruodamos visus paklausos ir pasiūlos dėsnius. Rinka persisotino plėšriomis nieko veikti nenorinčiomis barakudomis. O kai nusistatai pačia žemiausia pasiekimų riba Bredą Pitą, tai tu jau niekad nebūsi laiminga. Juk aplink tave bus vien kaimiečiai.

Palyginkite 2000-uosius ir netgi šias dienas su visais kitais metais mūsų šalies istorijoje. Objektyviai žvelgiant, gyventi dabar ir geriau, ir lengviau. Žvelgiant subjektyviai – iš visur sklinda rekviem žlugusioms viltims. Tai dejuoja nepripažinti genijai. Nepripažinti ir patys apsiskelbę genijais. Niekas nenori būti paprastu.

PERSISOTINIMAS

Dar viena visų mūsų nelaimių priežastis – persisotinimas. Pamenate, kokia skani turistiniame žygyje troškinta mėsa su bulvėmis, pašildyta ant laužo anglių? Kokią palaimą gali suteikti ratu paleista stiklinaitė spirito? O dabar palyginkite tai su jausmu, kurį patiriame restorane, kai Mochito jau užkniso, o Martini Rojale nebeliko. Barai jau nebežino, kuo mus dar galima būtų nustebinti. Kiekviename supermarkete – aštuonkojai, egzotiškiausi vaisiai ir upės alkoholio…

Mes apsirijome, ponai. Mes pernelyg daug ir skaniai ėdame, mums pernelyg lengva ir paprasta viską gauti. Mes nevertiname skudurų iš praėjusio sezono kolekcijos, pamiršę, kaip mūsų močiutės adydavo kojines. Mes bambame, kaip mums bloga, sėdėdami komfortiškuose automobiliuose su kondicionieriais. Mes apskritai visą laiką dejuojame ir ėdame. Mums amžinai visko mažai ir mūsų niekas nebestebina.

Kad būtum laimingas, būtina save riboti. Ne veltui visose religijose egzistuoja pasninkas. Kuo žmogus alkanesnis, tuo skanesnis jam maistas. Kuo labiau žmogus persisotinęs, tuo labiau beskonis maistas, o širdis – nelaiminga.

EGOIZMAS

Mus auklėjo taip, tarsi mums būtų visi kažką skolingi. Mes nepėdinome į mokyklą 5 kilometrus graužti mokslo granito. Mokytojai pateikė mums žinias ant lėkštutės. Mes nepadėjome tėvams dirbti laukuose – buvome pastoviai aprūpinti karštais pusryčiais. Daugelis mūsų nenori vaikų. O kuriems galams reikia kažkuo rūpintis? Infantilūs vyrai svajoja apie rūpestingą mamytę. Moterys laukia protiškai atsilikusio oligarcho, kad užsikartų jam ant sprando ir daugiau niekada nebedirbtų. Niekas nenori nieko daryti, dovanoti, duoti.

Mes keikiame vyriausybę, dedam į šuns dienas prezidentus, staugiame, kad šalyje – betvarkė. O kas gi mes patys, ponai? Kas mes tokie, jei pažiūrėsim tiesai į akis? Ir ko mes esame verti iš tikrųjų?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *