Karžygių mama – princesių mamoms

Pastaruoju metu daug skaitau apie tai, kaip gera būti mergaitės mama. Dviejų ir dar daugiau mergaičių. Kaip nuostabu auginti mergaitę, rinkti jai kaspinėlius, sukneles, žiūrėti, kaip auga ir gražėja tavo dukrelė. Manau, ginčytis dėl to nėra prasmės. Tai iš tiesų nuostabu. Tačiau tuo pat metu kai rožinių suknelių ir lėlių pasaulyje auga mergaitė, kažkas tampa mišria mama, auginančia dukras ir sūnus, o kažkas augina tiktai sūnus. Nenorėčiau samprotavimais šia tema suskaldyti visas mamas į kelias priešiškas stovyklas. Aš galiu paprastai parašyti: „Kaip gerai būti mamai, su visais iš to išplaukiančiais sunkumais“. Bet man atrodo, kad pasiremdama savo kaip mamos patirtimi, galiu parašyti apie sūnų auklėjimą.

Taigi, transliuoju savo reportažą iš pilies, kurioje užaugo du karžygiai. Niekada nemaniau, kad neturėsiu dukterų, kad kaspinėlių prireiks tik asmeniniam naudojimui. Tačiau taip jau yra. Po antro sūnaus gimimo nuvijau šalin mintis apie kaspinėlius ir didvyriškai ėmiausi antrojo berniuko auklėjimo. Ir nė lašo dėl to nesigailiu.

Dabar jau atrodo, kad antrasis vaikas gimė su instrukcija, kaip auginti berniukus. Ačiū tam, kas pasirūpino padovanoti man berniukus, už išmintį ir apgalvotą sprendimą. Ir už jų auginimo sunkumus. Ir kokia laimė, kad tėvai nesirenka vaiko lyties, gali tik mintyse kažko trokšti. Ir kai pagaliau sužinai, kas gims, tu priimi tai su virpuliu ir dėkingumu tam, kas visam tam vadovauja.

Savo santykius mes kuriame kiekvieną dieną, mūrijame po plytą į savo meilės sieną. Dabar, kai atsirado laisvo laiko, manau, su džiaugsmu suvaikščiočiau „nusipirkti“ trečio vaiko, ir man būtų nesvarbi jo lytis, pamilčiau ir berniuką, ir mergaitę. Truputį gaila, kad visą laiką buvau labai užimta vaikiškomis infekcijomis, sūnų riteriškomis dvikovomis, jų mokslais ir buitimi. Laikas nepastebimai prabėgo ir pavertė mano berniukus suaugusiais.

Kai kam atrodo, kad auginti berniukus – labai rūstus užsiėmimas. Kam gi aš tada išeikvojau tam visas savo įgimtas švelnumo atsargas? Tačiau kiekvieną kartą, kai juos matau, jaučiu kad meilės atsargos atsinaujina. Kažkoks ypatingas jausmas priverčia mane šypsotis, o širdį – plakti dažniau. Jiedu abu, kiekvienas savo laiku, siūlė man tapti jų žmona ir man teko elgtis labai taktiškai, kad neįskaudinčiau, atsisakydama. Švelnumas ir meilė – tai tos berniukų auklėjimo sferos, už kurias atsakinga esu aš, o vyriškoms savybėms jie turi tėtį.

Mano vaikystės mieste augo topoliai. Kad pamatytum jų karūnas, reikėjo užversti galvą ir pažiūrėti aukštai aukštai. Ir virš topolių viršūnių galima buvo pamatyti mėlyną dangų arba dideles žvaigždes juodame aksominiam fone. Aš ir dabar aukštai užverčiu galvą, dabar jau tam, kad pamatyčiau su savo sūnų akis. Ir dvi pilkos bei dvi mėlynos žvaigždės su šypsena žvelgia į mane iš viršaus. Aš vėl mažytė. Topoliai užaugo.

O tomis minutėmis, kai galiu pasvajoti, įsivaizduoju dvi princeses, baigusias muzikos ar šokių mokyklas, princeses, kurias rūpestingi mylintys tėvai užaugino mano dviem karžygiams. Mūsų karalystė ruošiasi jas priimti ir iš anksto džiaugiasi susitikimu. Karalienė-motina labai nori tapti močiute.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI