Kas griauna moterišką draugystę

Kas griauna moterišką (ir ne tik) draugystę

Manau, nėra didelio skirtumo tarp to, kas griauna moterišką ir vyrišką draugystę. Tačiau man, žinoma, labiau pažįstama iš vidaus moteriška.

Tai kuo gi pasižymi santykiai, kuriuos vadiname draugyste?



Pirma. Tai santykiai tarp lygiųjų. Ne pagal statusą, amžių, materialią padėtį ar kitus išorinius požymius. Tai santykiai, kai kiekvienas pripažįsta kitą sau lygiu, nė vienas partneris nėra nei „aukščiau“, nei „žemiau“ kits kito atžvilgiu.

Antra. Tai santykiai, kuriuos renkamės patys, jie mums patiems patinka. Ir patinka abiem bendraujančioms pusėms. Būtent šis žmogus įdomus, vertingas, svarbus toks, koks jis yra.

Trečia. Šių santykių neapsunkina jokie kiti įsipareigojimai, išskyrus draugiškus. Nėra bendros buities, verslo (piniginiai santykiai, kaip žinia, kenkia draugystei), nėra paklusnumo, pavaldumo, kokios nors tarpusavio priklausomybės, kuo draugystė skiriasi nuo, pavyzdžiui, santuokinių santykių.

Tradiciškai priimta laikyti, kad moterišką draugystę griauna pavydas ir konkurencija. Ir tai tiesa. Netgi bendraujant lygiems su lygiais, esama varžybų ir rungtyniavimo elementų vienokiu ar kitokiu pavidalu. Tai, žinoma, priklauso nuo žmogaus charakterio, tačiau konkurencija atsiranda jau vaikiškame amžiuje, santykiuose su broliais ir seserimis. Ne tėvuose, ne viršininkuose, o būtent sau lygiuose žmonėse – klasės drauguose, pažįstamuose, kolegose mes linkę matyti varžovus. Be viso kito, mums tai padeda siekti geresnio. Tačiau visur svarbus saikas. Kai kuriems konkurencija tokia svarbi, kad įtakoja bet kokius santykius. Pasitaiko, kad moteriai taip svarbu atrodyti protingesnei, gražesnei, patrauklesnei, populiaresnei, turtingesnei ir t.t., kad dėl to ji gali paaukoti viską. Ir tada santykiai nustoja būti lygūs, o žmogiškos vertybės – pasitikėjimas, pagarba, dėmesys – pakeičiamos išoriniais atributais – gerbėjais, pinigais, drabužiais. Draugystei galas.

Neseniai man papasakojo tipišką išdavystės istoriją. Paauglystėje mergaitei patiko jaunuolis, jie bendravo didelėje kompanijoje, kurioje buvo ir jos draugė. Žinodama savo draugės aktyvumą vyriškos lyties atžvilgiu, mergina paprašė jos „nespoksoti“ į tą berniuką, prisipažinusi, kad jis jai simpatiškas. Kadangi tai išdavystės istorija, akivaizdu, kuo viskas baigėsi. Tam tikru momentu šiai „draugei“ galimybė įrodyti, kad ji patrauklesnė, tapo svarbesnė už artimus santykius, pasitikėjimą. Tai – aktyvi forma.

Yra ir pasyvi, ne mažiau destruktyvi – pavydas, kai kito žmogaus pranašumas kokioje nors srityje yra tiesiog nepakeliamas ir kelia norą jį sunaikinti – jeigu ne patį žmogų, tai bent santykius, kad nereiktų taip kentėti. Destruktyvi ne konkurencija pati savaime – norime mes to, ar nenorime, bet visada lyginame save su kitais, norom nenorom konkuruojame dėl dėmesio, laiko, materialių vertybių ir t.t. Santykius gi griauna nesugebėjimas nustumti konkurencijos į antrą planą.

Ne mažiau destruktyviai draugystę veikia dėmesio stoka. Pačia plačiausia prasme. Juk santykiai, kuriuos patys pasirenkame, priklauso nuo mūsų pastangų. Motina gali nebendrauti su sūnumi, o sūnus – su motina, tačiau jie liks artimais žmonėmis, kadangi tai jau biologija. Santykių nėra, o motina ir sūnus yra. Draugai, kurie visai nebendrauja, nebegali vadintis draugais. Santykiai kuriami ir palaikomi bendromis pastangomis – tam skiriamas laikas, tam reikalingi pokalbiai, palaikymas, pasiruošimas ateiti į pagalbą, rūpinimasis, dėmesys. Jeigu šito nėra, santykiai žlunga.

Priimta manyti, kad draugystė susiklosto vaikystėje, jaunystėje, o brandžiame amžiuje tapti draugais neįmanoma. Realybėje viskas priklauso ne nuo amžiaus, o nuo nusiteikimo ir noro: kiek esame pasiruošę skirti laiko pažinti kitą žmogų, leisti jam suprasti jus, atskleisti savo interesus, pomėgius ir talentus, klausytis ir girdėti, klausinėti ir padėti, prašyti ir dalintis? Jeigu šito esama, amžius neturi reikšmės.

Ir, pagaliau, draugystei reikalingas sąžiningumas, nuoširdumas ir tiesumas. Būtent iš draugo tikimės išgirsti tiesą, ir remdamiesi jo geranoriškumu bei užuojauta galime „suvirškinti“ netgi labai nemalonią sau informaciją. Tuo momentu, kai atribojame save ar kitą (dažniausiai visgi save – o ką, jeigu jis užpyks, nusimins…) nuo susidūrimo su nemalonia realybe, mes sunaikiname pasitikėjimą, vadinasi, ir draugystę. Dėl to taip svarbu, kad draugiški santykiai visada būtų aukščiau bet kokių interesų (pinigų, komforto ir t.t.)

Dar vienas nekonstruktyvus kelias – kai vengiame aptarti sudėtingas ir nemalonias temas, susijusias su pačiais santykiais – nuoskaudas, nusivylimus, nepasitenkinimą. Jų būna visada – nėra idealių žmonių, nėra idealių santykių. Nemalonūs jausmai tokie pat natūralūs artimuose santykiuose, kaip ir pozityvūs. Klausimas tik tas, kaip mes su jais elgiamės. Jeigu neišsikalbame ir neaptariame jų tiesiai, laikui bėgant įtampa arba sukels sprogimą, arba atsiras distancija, arba žmogus persijungs į kitus santykius su kitu žmogumi, kuriuose, be kita ko, bus galima aptarti ir buvusį draugą.

Draugystė – tai ir dovana, ir galimybė, ir atsakomybė. Kaip ir bet kurie kiti artimi santykiai.

Šaltinis