Kas laukia X kartos atstovų senatvėje

Kas laukia X kartos atstovų senatvėje

Tarkime, esate taip vadinamos X kartos atstovas, iš tų, kuriems dabar 35-45. Viskas puiku su pinigais, atrodo, kad visas gyvenimas dar priešakyje ir viskas bus nuostabu. Įtariu, kad jūs net pagalvoti sau neleidžiate apie senatvę. Aš pats priklausai šiai kartai ir pats ne kartą pagavau save šitaip mąstant.

Prisipažinkime sau sąžiningai: X karta – tai karta, totaliai nepasirengusi savo pačios senatvei.

Ir štai kodėl:

Santaupų ignoravimas. Esame karta, kuri absoliučiai nusivylė idėja „atsidėti pinigų senatvei“. Mes pamename, kaip sudegė visos tėvų santaupos. Nepaisant to, tėvai iki šiol atsideda pinigų iš kiekvieno atlyginimo, o paskui iš pensijos, o mes neretai „skolinamės“ iš jų, tuo pat metu narsiai ir atkakliai netaupydami juodai dienai patys.

Problemos su darbo stažu. Daugelis mūsų buvo pagauti idėjos, kad „iš valstybės pensijos nesulauksi“ ir metėm lauk ar nepaisėme visų dokumentų, susijusių su darbo stažu, tvirtai tikėdami, kad savo senatvei užsidirbsime patys. Įdomus faktas: X kartos atstovai netiki santaupomis, kadangi tiesiog fiziškai prisimena, kaip viskas žlugo, ir tuo pat metu jie nejaučia jokio prieštaravimo, manydami, kad „patys susitaupys senatvei“.

Problemos su įnašais į pensijų fondą. Mažai kas prieš 20 metų darbinosi absoliučiai teisingai, absoliučiai legaliai, be jokių „šešėlių“ ir „vokelių“, dėl to mažai kam įstatymais numatyti įnašai keliavo į pensijų fondą. Tie patys įnašai, į kuriuos dabar atsižvelgia valstybė. Kai ateis laikas paskaičiuoti sukauptą pensiją, daugelio laukia nemalonūs atradimai.

Nesugebėjimas investuoti. Totalinis nesugebėjimas. „Nežinome kaip, nežinome į ką, ir ačiū Dievui, neužsiimame tuo“, o kurie užsiėmė – daugelis jau sudegė. Išimtį sudaro tie, kurie „investavo“ į būstą, prisipirko butų, kuriuos dabar nuomoja. Atėjus senatvei tie butai jau bus pavirtę nelikvidžiais 30-40 metų senumo lūšnynais, kuriems būtinas kapitalinis remontas ir kitos investicijos, nekalbant jau apie komunalines paslaugas ir mokesčius.

Nutrūkęs ryšys tarp kartų. Absoliučiai sunaikintas šeimos institutas: daugelis negyvena su tėvais po vienu stogu ar netoliese, savų „senių“ jie „nesupranta“. O juk savo elgesio modeliu mes duodame nuostabų pavyzdį jau saviems vaikams. Dar 5-10 metų ir mūsų, X kartos vaikai, galutinai atsistos ant kojų, išplasnos iš savo senių, t.y. iš mūsų namų, ir laukit laiškų, kaip sakoma. Ar ateis šie vaikai pas mus, ar rūpinsis mumis dažniau negu mes rūpinamės savais?

Mažai vaikų, vaikai gimsta labai vėlai. Beje, didžioji mūsų kartos atstovų dalis pasižymi dar ir labai vėlyvais bei negausiais vaikais. Kaip tai atsilieps senatvėje? Tiesiogiai. Kai mūsų karta taps maksimaliai nedarbinga, mūsų vaikai turės didesnių rūpesčių – šeima, būsto kreditas, karjera ir savų vaikų auklėjimas.

Gyvenimo trukmės didėjimas. Pats savaime šis faktas negali nedžiuginti. Tačiau taip pat tai reiškia, kad solidžiame amžiuje turėsite daugiau poreikių, nei dabartiniai senukai (ilgiau gyvensite, išsaugodami darbingumą).

Vienatvė senatvėje. Ar atkreipėte dėmesį, kur dingo jūsų tėvų šeimos draugai? Baisi tendencija, apie kurią mažai kas kalba ir dar mažiau kas susimąsto. Sulaukęs 60-65 metų amžiaus žmogus praranda tuos negausius draugus, kurie supo jį nuo jaunystės (mokykla, universitetas) ir belieka pažįstami, atsiradę per pastaruosius 10-15 metų. Patikimų bičiulių nebėra, tikėtis tarpusavio pagalbos jau nebetenka. Ir dar viena neguodžianti žinia tiems, kuriems dar liko „vaikystės draugų“: pensiniame amžiuje jie bus tokie pat seni kaip ir jūs, jie jau nelėks paknopstomis jums į pagalbą, kadangi pagalbos reiks jiems patiems.

Pensijų piramidė. Tai tikriausiai vienintelė oficialiai leistina finansinė piramidė. Jos organizatorė – pati valstybė. Kol gyventojų kiekvienais metais daugėja – pensijų problemos nėra. Įnašai bus mokami, darbingų žmonių daugiau negu pensininkų. Tačiau neduok Dieve įsmukti į demografinę duobę. Darbuotojų, kurie turės atlaikyti finansinį krūvį, atėjus laikui mūsų kartai išeiti į pensiją, bus žymiai mažiau negu buvo iki mūsų ir bus po mūsų.

Kuo mūsų karta galės praskaidrinti senatvėje savo vienatvę, kam panaudos laisvą laiką ir kuo pakeis subliuškusią pensijų piramidę?

Turime pripažinti, kad ateiti į pagalbą mūsų kartai nebus kam. Vaikai turės savų problemų, valstybė – savų.

Iškyla dėsningas klausimas: ką gi daryti? Investuoti į nekilnojamą turtą? Į žemę? Į auksą? Į valiutą? Gaila, bet valiutos kursus sunku numatyti dešimtmečiams į priekį, mada nekilnojamam turtui keičiasi, dirbti nuosavoje žemėje, sulaukus 85 metų nėra jėgų ir neįmanoma garantuoti, kad toliau vystantis technologijoms auksas liks tokiu pat vertingu metalu.

Investuoti reikia į kažką stabilesnio už valiutą. Į senatvės kultūrą.

Pirmiausiai – išmokykime vaikus rūpintis pagyvenusiais žmonėmis.

Tai reiškia, kad imate savo 5-7-12 metų išdykėlius ir važiuojate kartu su jais padėti savo tėvams, giminaičiams ir kaimynams. Taip sakant, skiepijame jaunajai kartai teisingą elgesio modelį, kad mums paskui investicijos dvigubai sugrįžtų. Ir darome tai ne vieną kartą per metus, o pastoviai. Visą laiką, kol gyvi tėvai. Iškart pasakysiu – tai bus gerokai sunkau, nei pradėti užsiimti sportu nuo ateinančio pirmadienio ar mesti gerti penktadienį.

Pedagogai gali įtraukti vaikus į sistemingą darbą teikiant pagalbą pagyvenusiems, ir tai anaiptol ne vien tik „nupiešti atvirukus senelių prieglaudai“.

Antra – reikia keisti visuomenės kultūrą. Būtina įdiegti idėją, kad svetimų senukų, kaip ir svetimų vaikų nebūna. Sukurti „pensinio amžiaus žmonių aptarnavimo kultą“, stengiantis tuo pat metu išvengti „pensininko spąstų“, kai gyventi už dotacijas ir pašalpas lengviau negu pačiam kuo nors užsiimti.

Trečia – sukurkime pensininkams darbo vietas, kurios atitiktų jų poreikius, sveikatos būklę, leistų apsirūpinti materialiai ir jaustis svarbiais bei reikalingais kitiems žmonėms. Jei viskas gausis, mes patys paskui toje vietose ir dirbsime.

Puiku, jei senatvėje galėsime pasirinkti – grožėtis, atsipalaidavus, žvaigždėmis danguje arba dirbti, kad išvengtume daugybės negalavimų.

Siūlau visiems pagalvoti, kaip investuoti į kultūrą ir visuomenę dabar, kad po 30 metų taptume laimingais pensininkais.

Šaltinis