Kas šeimoje turėtų “pradėti nuo savęs”

Šiam tekstui jau 10 metų, o aš vis nesiryžau jo paskelbti. Iš pradžių pernelyg gerai žinojau, “kaip reikia” ir saugojau skaitytojus nuo savo pačios entuziazmo. Paskui išvis nieko nebežinojau. Paskui supratau, kad įtikinėti kitus – kvailas užsiėmimas, ir apskritai… Tikriausiai jau supratote? Tai tekstas apie “kas dėl visko kaltas?” šeimyniniame gyvenime ir kam derėtų “pradėti nuo savęs” iškilus problemoms. Apie smurtą ir kitas rimtas skyrybų priežastis spręsti nesiimu. Norėtųsi pakalbėti ne apie patologinius kraštutinumus, o apie adekvačias šeimas, kuriose smurtas yra tabu. Užtat visų kitų kvailysčių pakanka per akis.

Internete daugybė straipsnių, kuriuose linkima ir raginama vienas kitą mylėti ir gyventi darnoje. Komentarai po jais dažniausiai būna tokie: “Visa tai, žinoma, labai puiku, bet vyrai, deja, šių straipsnių neskaito, o juk būtent jie…” Arba skaitytojai piktinasi: “Autorius galbūt ir teisus, bet šiuolaikinės moterys yra šiokios ir anokios, su jomis taip negalima – iškart ant sprando atsisės!” Kitaip sakant jūs iš pradžių tas savo gražias mintis jiems/joms įkalkite, o paskui galbūt ir aš pasiklausysiu. Nes kol jis/ji nepasikeis, mūsų šeimai niekas nepadės.

Kiek nardau tuose skunduose “visi jie kalti”, tiek laiko stebiuosi keista, tiesiog paniška baime pačiam nusileisti bent lašelį, bent truputėlį. Baime, kad kažkas – vyras ar žmona – liks mums skolingi. Keista buhalterija: “Aš dabar jam/jai padarysiu štai tą, o juks jis/ji – gyvulys nedėkingas, net nepastebės!”

Skaitai moteriškus tekstus – lyg ir nėra dūmų be ugnies. Taip, vyrai išties ne šventieji. Su vaikais pabūti baidosi, “pasikalbėti apie jausmus” nerodo jokio noro ir t.t. O mums tuos infantilius padarus dar ir gerbti reikia, suprasti, priimti. Na jau ne!

O kitoje barikadų pusėje jums papasakos apie valdingas raganas, barakudas, švaistūnes, apie psichologines santuokas su mama ar draugėmis ir nesibaigiančias pastangas perauklėti, perdaryti, apie tai, kad “jai iš manęs reikia vien pinigų”. Ir juk teisūs, argi ne?

Tik atsakys skaitytojai į tai kaip visada: “Galbūt ir teisūs, bet juk taip yra dėl to, kad jie/jos…

Aklavietė.

Kai vyrai ir moterys galvoja, jog visgi sugebės galiausiai išsiaiškinti, kas iš jų kaltesnis ir kuriam reikėtų pradėti nuo savęs, kalba eina apie visišką kvailystę, nes teisingas atsakymas labai paprastas: kalti abu. Ir pradėti turi – ne tik nuo savęs, bet ir nuo geranoriško problemos įvardinimo – tasai, kuris anksčiau už kitą suvokė problemą.

Taip, šeimyninio gyvenimo idealas – kai abu pasiruošę kažką keisti savo charakteryje, kad kitam būtų geriau. Tačiau vien jau tam, kad tą idealą įvardintume, kad apie jį pasikalbėtume, reikia pradėti nuo savęs. Pasakyti sau: “Gerai, daugiau nebesėdėsiu, nebekentėsiu ir nebelauksiu, kol jis/ji “susiprotės”. Ir daugiau neužsiimsiu standartiniu, absoliučiai beprasmišku tarkavimu. Imsiu ieškoti būdų aptarti problemą. Bijo pokalbio? Parašysiu. Netiki? Pakišiu kelis straipsnius aktualia tema…”

Kodėl mums siūloma pradėti nuo savęs? Todėl, kad tai vienintelis realiai veikiantis metodas. Netgi norint tiesiogiai paveikti kitą žmogų žodžiais, reikia pradėti nuo savęs: išmokti suformuluoti pretenziją, ramiai ją išsakyti – geranoriškai, konstruktyviai ir ne režimu “tarkuoju nuo ryto iki vakaro”.

Kodėl turime filtruoti savo kalbą, o jie šito neprivalo? Šito neprivalo niekas, patikėkite. Na, išsiskirsite. Pasaulis nuo to nesugrius. Tik bus labai gaila iššvaistyto laiko, pastangų, o laimė juk buvo taip arti…

Bėda ta, kad daugybę šeimų sukuria du infantilūs egoistai, kurie tik vakar išsikapstė iš po mamytės sparnelio – o čia tokie dalykai prasideda. Kito žmogaus interesai, planai, visiškas nesuprantamas požiūris į laimę. Ir su visomis tomis nesąmonėmis reikia skaitytis. Skaitytis ir mylėti toliau, nežiūrint į gausybę povandeninių akmenų.

Kad jaustųsi laiminga, jai reikia bent kartą per mėnesį pakeliauti, o jam būtinas savas kampas, jaukūs namai vietoje to, kad švaistytų pinigus po visą pasaulį. Jai reikia gražių švenčių, penkių foto sesijų per metus, jai svarbios visos datos. O jis net negalvojo, kad, pasirodo, tos datos gali būti kažkam svarbios ir jas reikia prisiminti. Ir žmona šitą jo visiškai nesąmoningą “piktadarystę” rūpestingai saugos širdyje, kad po 40-ies metu paklaustų: “O pameni, kaip tu manęs nepasveikinai su septintomis mūsų pažinties metinėmis?”

Jį nuo vaikystės išmokė, kad meilė – tai kai spintoje patys savaime atsiranda švarūs ir išlyginti marškiniai, o virtuvėje ant viryklės savaime materializuojasi sriuba. O kad mamos ir žmonos meilė gali ir turi pasireikšti skirtingai – šitą reikia dar suprasti. Ir dėl banalaus fakto, kad nėra sriubos, šypsenos, dėl to, kad pervargusi žmona nejaučia fizinio potraukio, padaromi kosminio masto apibendrinimai: “Aš šituose namuose nereikalingas, jai iš manęs reikia tik pinigų”.

Idealiu atveju abu egoistai laikui bėgant įgauna proto ir supranta, kad arba labai greitai vienas kito neteks, arba išmoks bendradarbiauti.

Kartais supranta tuo pačiu metu, kartais kažkuris iš jų anksčiau, o kitas vėliau. Ir tada būtent tam, kuris suprato pirmasis, tenka liautis kolekcionuoti ir sandėliuoti pretenzijas, o vietoje to pagalvoti, kaip sugrąžinti į santykius tą išblėsusį džiaugsmo pojūtį. Kaip paskatinti antrą puselę kažko imtis. Ir pradėti nuo savęs.

Badytis ir peštis galima labai aršiai ir be pabaigos. Prisiminti skriaudas – irgi. O prasmė?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *