Kas trukdo ištekėti

Yra viena bendra savybė, būdinga visoms šeimos neturinčioms moterims. Turint patirties, ji iškart krinta į akis, vos pradėjus bendrauti, ar stebint iš šalies, kaip ji bendrauja su kitais. Mano vyras per porą bendravimo ar netgi stebėjimo minučių tiksliai diagnozuoja – turi šeimą pašnekovė, ar ne. Dar nė karto nesuklydo, netgi tada, kai man iš pradžių atrodė, jog jis neteisus.

Ši savybė – nerimas. Ir reiškiasi jis pačiais įvairiausiais būdais, jo laipsnis irgi skirtingas. Kai kurioms vos ne panika, kitoms – įprastas neramus kasdieninis fonas. Proto nerimas, betvarkė galvoje, šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos, daug įvairių baimių, fobijų, padidėjęs irzlumas (jei ištisą parą jauti nerimą, tai kaipgi kitaip?), krūva jausmų, emocijų, su kuriomis nesigauna susitvarkyti, visiškas chaosas gyvenime.

Kuo ilgiau moteris gyvena tokioje būsenoje, kuo ji vyresnė, tuo stipriau visa tai reiškiasi.

Nerimą generuoja partnerio paieškos programa, kurią kiekvienai moteriai „instaliavo“ gamta. Kadangi šis uždavinys moteriai labai svarbus, įsijungia poreikis pastoviai veikti partnerio ieškojimo režimu, vertinti sutiktus vyrus, „matuotis“ juos sau, rūpintis išvaizda. O tai labai vargina. Gaunasi panašiai kaip su kompiuteriu, kai paleidžiame dirbti iškart keliolika programų, dėl ko darbo greitis smarkiai sulėtėja. Toks gyvenimo režimas žlugdo produktyvumą, laimės irgi neatneša, o štai įtampos ir nerimo – kiek tik norite.

Tuo pačiu režimu gyventi gali ir moterys, kurios lyg ir ištekėjusios. Tačiau tik formaliai. Moteris gyvena su vyru, bet nelaiko jo tuo vieninteliu ir tęsia paieškas. Viduje – nerimas ir chaosas. Dažniausiai tai tampa santykių pabaigos pradžia. Ženklas, kad laivas netrukus paskęs ir nieko padaryti jau nebegalima.

Iš kitos pusės, laimei, pakanka netekėjusių merginų, kurios išmoko su nerimu kovoti, kiek tai įmanoma. Tiesa, tokios labai neilgai lieka vienišos – savo vidine tvarka ir ramybe labai greitai pritraukia vyrą, kuriam norisi kiekvieną dieną po sunkaus darbo panirti į tą ramybės ir šilumos okeaną, pasikrauti naujų jėgų.

Gyvenimas susimetus, kaip byloja patirtis, šios problemos neišsprendžia. Moters nerimas niekur nedingsta, sulig kiekvienais metais tiktai stiprėja. Lyg ir kartu gyvename, lyg ir myli, lyg ir vaikų turime, o imti į žmonas nenori. O laikas bėga! Laikrodis tiksi! O ką, jeigu išeis? O ką, jeigu paliks be nieko? Ir t.t.

Ir netgi tos, kurios laiko save ne visai moterimis – nusiteikusios prieš šeimą, child free judėjimo šalininkės, feministės – nežiūrint į tai, kad neigia ir niekina savo moterišką prigimtį, bjaurisi ja ir šeimos kurti nesiruošia, ramesnės nuo to nepasidaro. Netgi priešingai. Chaosas ir betvarkė širdyje dažniausiai didėja proporcingai emancipacijos lygiui.

Taip kad mėginimas pabėgti nuo prigimties harmonijos nepridės, greičiau atvirkščiai – prikurs daug papildomų problemų.

Kodėl norint ištekėti, reikia nusiraminti?

  • Kai tik vyrų paieškos programa išsijungia (o netekėjusioms ji veikia ištisą parą), iškart išsilaisvina daug jėgų ir energijos, krinta nerimo lygis, daugiau nebereikia bijoti, kad taip jo ir nesutiksi, nespėsi pagimdyti, liksi viena. Šitą energiją galima nukreipti naudingesne kryptimi;
  • Nerimas moters akyse atbaido vyrus. Jis jau per pirmą pasimatymą pasijunta esąs „grobis“, „laimikis“, kurio sąskaita šita moteris nutarė išspręsti savo vidines problemas. Kartais vyras apskritai prie jos neprieis, ypač kai ant kaktos – ne užrašas „noriu ištekėti“, o ištisa elektroninė švieslentė su sirena. Dėl to, kuo labiau norime ištekėti, tuo sudėtingiau tą padaryti;
  • Vyras neturi jokio noro tapti moters vidinių problemų sprendimo įrankiu ir priemone. Jis nori mylėti ir būti mylimas, o nesijausti išnaudojamu ir panaudojamu;
  • Kuo labiau įsikabiname į kokį nors norą, tuo ilgiau ir sudėtingiau jis pildosi. Tas pats su noru ištekėti;
  • Jei sugebėsite atsipalaiduoti, patirsite didžiulį malonumą ir gausite daug naudos iš gyvenimo dar prieš santuoką. Turite daug galimybių, unikalų šansą pasiruošti šeimos gyvenimui, tapti geresne. Šeimoje tokių galimybių gerokai mažiau.

Ką daryti toms, kurios dar nesutiko savo princo?

  • Išjungti paieškos programą. Tai labai sudėtinga. Sudėtinga liautis matuotis vestuvinę suknelę, vos tik nusišypso koks nors vaikinas gatvėje, sudėtinga negalvoti apie tai, ar tiks man jo pavardė ir į ką bus panašūs mūsų vaikai. Sudėtinga nežvelgti į kiekvieną vyrą kaip į potencialų jaunikį. Bet jeigu norite būti laiminga – ir sėkmingai ištekėti – suraskite savyje tą programą išjungiantį mygtuką. Sustabdykite vidinę isteriją dėl amžiaus ir vienatvės. Nusiimkite nuo kaktos švieslentę „Noriu ištekėti“. Pasikliaukite Dievu, likimu. Jis žino, kam jau laikas, ir kada bus tasai laikas;
  • Išmokite jaustis laiminga be šeimos. Aš vis kartoju tai ir kartoju. Neklausykite tų, kurie aiškina, jog jeigu būdama vieniša staiga pasijusite laiminga, tai tekėti nebesinorės. Jeigu nesinori tekėti, reiškia ir tokios „vienatvės“ laimė netikra. Laimės prigimtis tokia, kad kai mes esame ja užpildytos, kyla beprotiškas noras šia laime dalintis, perduoti ją toliau. Visų pirma patiems artimiausiems žmonėms. Kai tapsite laiminga, vyrams pavirsite tikru magnetu, šalia kurio norėsis pasilikti. Gėlės nelaksto paskui bites, nepergyvena, kad bitės neatskris. Jos išskleidžia žiedus – ir jų aromatas pats privilioja bites. Taip ir su moterimi – jos skleidžiama laimės energija pritraukia vertus vyrus;
  • Sumažinkite streso lygį kitose sferose. Jeigu esate netekėjusi ir jus gali kažkas išlaikyti, pavyzdžiui, tėvai neatsisako to daryti – naudokitės. Nelėkite kuo greičiau į darbą, kad taptumėte savarankiškos. Mokykitės priimti kitų žmonių pagalbą. Jeigu einate dirbti, pasirinkite vietą, kur mažau streso, net jeigu alga mažesnė – mažiau išleisite vaistams ir raminantiems. Pamenu, kaip savo laiku dirbau sekretore hipermarkete. Po tokio darbo pradėjo trūkčioti akis – pastoviai birbia trys telefonai, faksai, minia žmonių, visiems kažko reikia ir tuojau pat. Padirbėjusi metus laiko, garantuotai būčiau tapusi visiška neurotike arba geležine ledi (kokios ten ir darbavosi). Gerai, kad laiku supratau, jog man to visiškai nereikia;
  • Raskite galimybę sutvarkyti mintis ir jausmus savarankiškai. Būtų, žinoma, idealu atverti širdį vyrui, jis ir padės viską į lentynėles sudėlioti. Tačiau vyro kol kas nėra ir neverta kaupti atsargų, kol jis atsiras. Geriau apsišluoti, kiek tai įmanoma. Galite, pavyzdžiui, rašyti dienoraštį, tikslingai pergyventi emocijas, padirbėti su dvasinio sąvartyno klodais. Pasinerti į vidinį pasaulį ir susirasti savo kovos su nerimu būdą;
  • Bendraukite su tais, iš kurių galite pasikrauti ramybės. Aš jau sakiau, kad nerimas užkrečiamas. Jeigu bendraujate vien su tokiomis pačiomis paklaikusiomis draugėmis, nusiraminti nelengva. Pabendravai – ir vėl viskas iš naujo. O jei bendrausite su ramiais žmonėmis, rezultatas bus visiškai kitas. Svarbi pastaba: jeigu bendraujate su ištekėjusiomis moterimis, trokšdamos užsikrėsti jų ramybe, užimkite jų atžvilgiu jaunesnės draugės, pasirengusios priimti rūpestį ir patarimus, poziciją. Tokiu atveju bendravimas bus naudingas jums abiem;
  • Atsiribokite nuo savo asmeninės dramos ir problemos „numeris vienas“. Kartais naudinga mažiau galvoti apie save (tai nereiškia, kad nereikia savimi rūpintis), liautis blusinėti savo problemas, pergyventi dėl ateities ir praeities. Atsipalaiduokite, susiraskite žmonių, kuriems dabar sunkiau ir padėkite jiems, jei galite kuo nors padėti. Viena draugė pavargo laukti princo ir išvažiavo savanoriauti į atsilikusią šalį teikti pagalbos vaikams. Būtent ten ji ir sutiko kitą tokį patį savanorį, iš to paties miesto, kuris ir tapo jai vyru ir bendražygiu. Kol ji gyveno tėvynėje panirusi į savo dramą, toks susitikimas buvo neįmanomas;
  • Nereikia laikyti santuokos visų problemų sprendimo priemone. Kažkurias iš jų išspręsite, tačiau atsiras naujų. Šeima – tai ne pasakų šalis, tai gyvenimo mokykla, kartais labai rūsti, ypač jeigu iš anksto to nesupranti. Problemų jūs tokiu būdu tiksliai neišspręsite, šiam tikslui ieškokite kitų būdų;
  • Fizinis aktyvumas harmonizuoja ne tik kūną, bet ir sielą, padeda nuraminti protą.

Visa tai tinka ir moterims, kurios jau ištekėjo, tačiau vidinės ramybės taip ir neįgijo. Tas pats (triguba dozė!) tinka ir išsiskyrusioms moterims, kurios dar mažiau pasitiki vyrais ir turi dar daugiau nuoskaudų bei baimių.

Viskas, ko jums reikia – nusiraminti. Surasti būdą nuraminti protą ir jausmus. Įkvėpti, iškvėpti. Išjungti švieslentę „Atiduodu save į geras rankas“. Liautis kontroliuoti gyvenimą ir jo įvykius. Įkvėpti. Iškvėpti. Užsikaisti arbatos. Ir pabendrauti su savimi, kol dar turite šią unikalią galimybę.

Šaltinis