Kas turi įgyvendinti mano svajones apie nuostabią šeimą?

Kai maža mergaitė tik pradeda augti, pasakos sužadina jos fantazijas ir svajones apie jos būsimą šeimą. Labai daug mergaičių buriasi, koks bus vyro vardas, kiek jiedu turės vaikų ir kokios lyties. Jos netgi iš anksto parenka jiems vardus, charakterius. Jos žaidžia šeimyninius santykius su vestuvėmis, šeimyninėmis vakarienėmis, su darbu, vaikais, buitimi… Tai beveik kiekvienos mergaitės kasdieniniai žaidimai.

Sulig kiekvienais metais svajonės darosi spalvingesnės. Jai jau norisi per vestuves užsidėti ne tiulio gabalą ar mamos naktinukus, o pačią puikiausią paskutinės kolekcijos suknelę. Jai norisi gyventi už miesto, turėti savo didelį namą. Gauti iš vyro dovanas ir komplimentus. Ir dovanos turi būti ne menkesnės už vieną karatą.

Dalį savo vaikiškų svajonių moteris transformuoja į reikalavimą vyrui: „Kad negertų, nerūkytų ir gėles pastoviai dovanotų…“ Ir susidėlioja pagrindinius gyvenimo orientyrus – namai, vaikai, atostogos ir suknelė vestuvių iškilmėms. O toliau ji laukia, kad visa tai išsipildyti.

Bėga metai. Ir po dešimties santuokos metų moteris gali pajusti visišką nusivylimą. Svajonė neišsipildė. Visiškai. Dėl to tą svajonę geriau mesti kuo toliau. Nebūna tokių vyrų. Nebūna tokių šeimų. Nebūna pasakų. Nieko nesigavo.

Ir dabar jai reikia pasirinkti. Pradėti viską iš naujo, nes pirmas blynas prisvilo. Šitas pasaka nesigavo, gausis kita. Tiesiog tai buvo ne princas, o arklys, kuris atšuoliavo anksčiau princo. Ir ten, su tuo kitu, jai būtinai išsipildys visi norai.

Antras variantas mažiau patrauklus – likti vietoje ir susitaikyti su mintimi, kad laimės nėra ir niekada nebus. Toliau eiti į darbą, maitinti tą, kurio jau ir matyti nebesinori, per šventes lankyti jo mamą…

Dažniausiai ji pasirenka tikėjimą stebuklu. Naują galimybę. Mes juk mergaitės! Mums norisi naujos pasakos šiame gyvenime. Pagal statistiką būtent moterys yra skyrybų iniciatorės 70% atvejų. Likusiais atvejais, manau, moterys irgi to trokšta viduje, tik nesako garsiai.

Ar atves tai į laimę? Šansų yra, tačiau nedaug. Mūsų partneriai dažniausiai yra panašūs vieni į kitus. Kartais tik pagal išvaizdą, kur kas dažniau – pagal charakterį. Vadinasi, į tą pačią situaciją mes sugrįšime jau ne po dešimties metų, kaip su pirmu vyru, o po penkių. Plius papildomi sunkumai. Pavyzdžiui, jeigu pirmas vyras dar negėrė, tai antras jau gali girtuokliauti. Jeigu pirmas kairėn nevaikščiojo, tai antrasis turi daug šansų pradėti.

Tai ar verta pradėti? Dėl ko mes tai darome? Dėl savo svajonės, teisingai?

Tačiau tada iškyla logiškas klausimas. Tai yra mano svajonė, aš ją pati sau sugalvojau ir susikūriau. Ir dabar jos siekiu. Tačiau kaip aš jos siekiu? Bandau pritempti savo vyrą prie to vaizdinio. Priversti jį kalbėti teisingus žodžius, dovanoti man teisingas dovanas, teisingai leisti laiką. Kaip mano svajonėje.

Kitaip sakant, visa mano svajonės realizacija priklauso tik nuo jo. Jis turi tapti mano burtininku. O pati tiesiog stovėsiu ir lauksiu, kada pagaliau jis užvers mane stebuklais.

Kokia tikimybė, kad visa tai nugrius man iš dangaus, jeigu tiesiog stoviu ir laukiu? Ir kodėl aš pati nieko nedarau, kad svajonė išsipildytų?

Štai tasai svarbiausias klausimas ir svarbiausias atsakymas tuo pačiu metu. Jeigu šeima – tai mano svajonė (o kitaip ir būti negali, šeima – moteriška teritorija), tai kodėl aš nieko nedarau, kad ji taptų geresnė? Faktiškai mes daug ką darome kiekvieną dieną. Tokia moters prigimtis, mes visada kažką veikiame ir ne visada tai, ką reikia. Tačiau kas iš mano kasdieninių veiksmų priartina mane prie mano svajonės?

Papasakosiu nedidelę vienos pažįstamos istoriją. Ji labai norėjo pakeisti santykius su vyru. Tuo laikotarpiu vyras namuose būdavo retai, bendravimo beveik nebuvo, jau nekalbant apie pokalbius iš širdies. Vaikams jis buvo abejingas.

Iš pradžių ji nusprendė, kad tam, kad jis būtų dažniau namuose, jai reikia tapti seksualesne. Ji prisiminė, kaip jiedu traukė vienas kitą jaunystėje ir ėmėsi ryžtingų veiksmų. Nusipirko naujus apatinius drabužius, vaikus išsiuntė atostogauti pas močiutę. Sutikdavo vyrą ant slenksčio jau pusiau nusirengusi ir vos ne per prievarta tempėsi jį į lovą. Vyras buvo išmuštas iš vėžių. Iš vienos pusės, toks dėmesys jam patiko. Iš kitos – po kelių dienų ėmė varginti.

Penktą dieną jis nebegrįžo namo nakvoti. Pažįstama puolė į paniką. Juk visur rašoma, kad svarbiausias dalykas santykiuose – seksas. Jeigu jam duosi daug kokybiško sekso, tai jis turi bėgte bėgti namo!

Grįžti namo jis sutiko su sąlyga, kad ji nutrauks seksualinį terorą. Teko pasiduoti. Ir liko neatsakytas klausimas – ar galima kažką pakeisti šiuose santykiuose? Tuo metu ji pakliuvo į kažkokią lekciją apie senovės Rytų kultūras. Lekcija buvo paprasta, kulinarinė. Apie tai, kad vyrai lekia paknopstomis namo iš darbo, kai namuose laukia vakarienė, pagaminta su meile. Kitaip sakant ne šiaip maistas, kuris paprastai gaminamas – iš pusfabrikačių, paskubomis. Ne šiaip standartinis rinkinys iš vienų ir tų pačių beskonių patiekalų, kurį gamina pikta ar nelaiminga moteris. O tikras maistas, kurio kiekviena porcija pagaminta su meile.

Atostogos kol kas nesibaigė. Laiko eksperimentams pakako. Visą dieną ji stengėsi nusiteikti meilei. Gavosi prastai. Visokios mintys lenda… Kad tik jis visai neišeitų, na, ir tegu sau eina, kur nori, o kam aš tokia reikalinga, ai, nieko tokio, pati susitvarkysiu…

Apie meilę – nė vienos minties. Tada ji išsitraukė jų patį pirmą nuotraukų albumą. Pradėjo vartyti, prisimindama, kaip jiedu susitikinėjo. Koks nerangus ir juokingas jis tada buvo. Kaip mielai raudonuodavo ir jaudinosi. Ir kaip užsivilko savo geriausius marškinius pirmam pasimatymui ir nusivedė ją į brangiausią restoraną už paskutinius pinigus. Pats nieko nevalgė, bijodamas, kad neužteks pinigų, tačiau jai užsakinėjo viską, ko prašė.

Ji prisiminė, kaip gimė pirmasis sūnus, kaip švelniai jis rūpinosi ja tuo laikotarpiu, kaip pats plovė vakarais indus, kad žmona galėtų numigti…

Praėjo kelios valandos. Skruostais ritosi ašaros, širdis prisipildė šviesos. Iki vyro grįžimo iš darbo liko valanda. Ką jam pagaminti?

Ji staiga prisiminė, kaip jis kažkada kraustėsi iš proto dėl jos koldūnų. Kaip džiaugėsi pirmaisiais metais, kai ji pati juos lipdė. Dabar ji kartais perka parduotuvinius, bet juk tai ne tas pats. Nutarė pamėginti.

Su šia nuotaika, kupina prisiminimų ir jausmų, ji prilipdė kelis padėklus. Dalį iš karto atidėjo vierti, likusius sudėjo į šaldytuvą. Vyras abejingu veidu sėdo prie stalo, pasiėmė šakutę – ir kažkas pasikeitė jo žvilgsnyje.

-Kur tu tokių koldūnų gavai nusipirkti?

-Skanu?

-Kaip naminiai!

-Jie ir yra naminiai. Seniai tau tokių negaminau, tiesa?

Vyras sunerimo. Laukė kiaulystės – o gal vėl tempsis į lovą? Tačiau kiaulystės nebuvo.

Kitą dieną sugrįžo namo neužtrukęs. Ir nušvito, pamatęs priešais save lėkštę su koldūnais. Ryte jo jau laukė lėkštė su blynais.

Per išeigines ji prisiminė močiutės pyragaičių receptus ir iškepė orkaitėje vištą su bulvėmis. Vaikai jau sugrįžo ir patyrė šoką dėl to, kad namuose maitina ne blogiau negu pas močiutę. Netgi skaniau.

Maistas, kuris gaminamas su meile, turi ypatingą skonį. Su niekuo nepalyginamą. Šis maistas – tai tarsi narkotikas mūsų širdžiai. Norisi vėl ir vėl pajausti tą skonį. Restoranai ir pusfabrikačiai iš parduotuvės pradeda atrodyti prėski kaip kartonas.

Grįžtant prie papasakotos istorijos. Dabar toje šeimoje viskas gerai. Vyras po darbo eina namo, padarė remontą, kurio imtis rankos nekilo metų metus, o naujas pietų stalas visada padengtas baltutėle staltiese, ant kurios labai daug skanaus maisto. Maisto, kurio kiekviena porcija pagaminta su meile.

Ką noriu jums pasakyti šia istorija? Mes patys turime būti atsakingi už savo svajonę. Mūsų svajonė – mūsų rankose. Ir mes patys renkame, ką su ja daryti. Numoti į ją ranka, palaidoti ir gyventi nelaimingais. Užkrauti šią atsakomybę partneriui – tegu jis svajones įgyvendina. Arba pačiai pradėti jas įgyvendinti.

Taip, tai gerokai sudėtingiau. Dėl to, kad nebelieka ko kaltinti. Čia jau pačiai tenka pradėti keistis, tapti gera žmona, mokytis mylėti. Ir tuo pat metu nelaukti mainais iš partnerio tokių pačių žingsnių.

Taip, tai yra rizika. Ne visada partneris pasirengęs tokioms permainoms. Jeigu jam buvo patogu egzistuoti šalia nesikeičiant ir nesuartėjant – tai gali sukelti jam netgi pasipiktinimą. Juk jam arba teks keistis pačiam, arba santykiams ateis galas. Tačiau jūs visada iš to išlošite. Bet kokiu atveju. Arba jūs laimėsite didįjį prizą dabar, šiuose santykiuose, arba – vėliau, kituose.

Bet užtat jums neprireiks atsisakyti savo svajonės ir tapti aplinkybių auka. Jūs priartėsite prie savo svajonės – argi tai ne puiku?

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI