Kasdienio materializmo pragaras

Nesėkmės brandina. Ligos sutaurina. Meilė išaukština. Materializmas nususina.

Paklauskite manęs, kur yra pragaras ir aš Jums atsakysiu, kad čia – kiekviename IKEA bute, kuriame brangi plastmasė svarbesnė už žmones ir dėl to vaikams negalima lipti ant baldų.

Kiekvienoje motinoje, kuri eina į darbą, kad nereikėtų prižiūrėti savo pačios vaikų.

Kiekviename vyre, kuris palieka šeimą dėl jaunesnės gazelės.

Kiekviename žmoguje, kuris, užuot bent jau pabandęs užčiuopti nors kokią – kad ir mažiausią – gyvenimo prasmę, paaukoja visa, kas jam skirta dėl glamūrinio įvaizdžio, vartojimo „ekonomikos“ ir tarnavimo daiktams, nors tai jie turėtų tarnauti žmogui.

Gyventi darosi vis sunkiau ir sunkiau, nes kasdienis materializmas lyg pelkė traukia savo negatyvizmu ir beprasmiškumu, o žmonių, kurie nebūtų joje įstrigę, lieka vis mažiau.

Paskutiniu metu likimas užkrovė išbandymų, kurių niekados nesitikėjau, bet toje šviesoje tapo dar aiškiau, kas yra iš tikro svarbu, o kas tik fonas. Kas reikalinga, kaip oras ir viską keičia, o kas yra blizgučiai, priedai, nebūtinos dekoracijos.

Aplink somnambulai, kurie to nemato. Net nemoku paaiškinti jausmo, kai slaugai sunkiai sergantį artimąjį, o kažkokia priekvaišė Facebook.com grupėje rūpinasi, ar pas ją vanduo klozete teisingai nusileidžia…  Taip, štai iki ko susitraukė kai kurių žmonių gyvenimas! Iki analizės, kokia trajektorija nupilamas jų šūdas – ir čia be ironijos.

Facebook.com grupė „Gerų meistrų kontaktai“ puikiai atskleidžia šiuolaikinio homo economicus mąstymą ir pasaulėžiūrą: „Laba diena, plytelė puse milimetro nelygiai. Ar mokėti meistrui, ar reikalauti perkloti?“ , „Laba diena, ar čia man atrodo, ar kažkas negerai?“, „Laba diena, man atrodo, kad spintelės atspalvis kitoks nei paletėje“ ir taip toliau, ir panašiai – „problemos“, kuriomis kasdien gyvena homo economicus – vartojime prasmegęs idiotas, nematantis jokios kitos prasmės savo šiukšlėmis užverstame gyvenimėlyje kaip tik tobulos daiktinės realybės siekimas.

Siekimas to, kas jokios prasmės neturi ir kas bus pamiršta taip pat greitai kaip jis pats. Nes gi ir jis savo tėvų namais bei daiktais toli gražu nesižavi, veikiau priešingai – laiko tai atgyvena ir prastu skoniu. Kikena iš kilimų ant sienų, bet traukia ant lubų plėveles, iš kurių kikens jo vaikai.

Nes kai kartų nesieja niekas daugiau kaip tik materialiniai ištekliai ir amžinas jų siekimas, tai tas ryšys lyg senoviniu telefonu per Atlantą – trūkinėja, braška ir neaišku, kas bandyta pasakyti.

Homo economicus nesijaučia laimingi ne tik savo svetimuose namuose, kuriuose jie yra daiktų, o ne daiktai jų. Lygiai taip pat blogai jaučiasi nuvykę atostogų, nes pastebi ne gerą orą, vaikų veidus, laisvą laiką ir malonius žmones, o… įskilusią viešbučio plytelę ar aptrupėjusį tinką. Tokie žmonės patiria stresą kaskart, kai neranda tos tobulos daiktų realybės, kurios taip siekia ir kuri yra vienintelė „prasmė“ jų varganai būčiai.

Tipiška šių dvasios ubagų irštva – Facebook.com grupė „Atostogos Turkijoje“. Ten dažnas homo economicus išgyvena dėl to, kad sukišęs savo sunkiai uždirbtus pinigus į pigius Turkijos viešbučius taip ir nepasijuto imperatoriumi – sutrukdė įskilusi vonios plytelė.

Iš žmogaus, kuriam nereikia meilės, tiesos, idealizmo, knygų, telieka išgama, sergantis daiktų manija.

Vienok, ar gali tuo stebėtis, kai net kalbant apie žmonių gyvybes vis dažniau girdimi… taip, būtent ekonominiai argumentai:  „Reikia mirties bausmės, nes kiek kainuoja juos šerti“, „Reikia optimizuoti gydymo įstaigas“, „Tokios ligos gydymui nėra lėšų“ ir t.t. ir pan. Viskas riekiama tuo pačiu peiliu – sveikata, gyvybė, teisingumas.

Žmogus apskritai mažai vertas. Verti tik daiktai, kuriuos jis turi. Dėl to daiktai – kaip saugumo iliuzija ir pagarbos visuomenėje matas – vis labiau užkariauja žmones, nususindama juos iki personalo daiktiškajam pasauliui aptarnauti.

O daugiau nieko ir nelieka.

Štai kas yra pragaras – būti mąstančia būtybe, tačiau tarnauti nemąstančiam materialiam objektui. Gyventi dėl darbdavio, bet ne dėl savo vaiko. Atostogauti ne ten, kur norisi, o ten, kur madinga. Turėti daiktus, kurių tau nereikia, tačiau džiaugtis, kad kažkas tau jų pavydi. Kentėti tuštumą, vienatvę ir beprasmybę, praradus ryšį su kitomis mąstančiomis būtybėmis ir bergždžiai bandant užmegzti su daiktais, netgi su savo tualetu.

Štai kas yra pragaras – su kainomis ir etiketėmis.

Lidžitos užrašai



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI