Kaulijant meilės

Nėra natūralesnio noro už troškimą būti mylimu. Kai greta moters atsiranda mylintis vyras, ji išsiskleidžia kaip pražydusios gėlės žiedas. Ir nesvarbu, kiek ji buvo protinga, savarankiška, sėkminga ir nepriklausoma. Pakanka įsimylėti ir pasaulis nusidažo visiškai naujomis spalvomis. Ir šitą pojūtį norisi išsaugoti kiek galima ilgesniam laikui. Bet kokia kaina.

Šį kartą nekalbėsime apie meilės chemiją, hormonus. Visi puikiausiai žinome apie testosteroną, endorfinus ir oksitociną. O ką jūs žinote apie meilę?

Įvairiose gyvenimo stadijose mes ieškome tėvų, draugų, viršininkų ir partnerių pritarimo, tikėdamiesi, kad tai leis mums pasijausti reikšmingesniais. Ir anksčiau ar vėliau suvokiame, kad nei pritarimas, nei netgi susižavėjimas nėra lygūs meilei. Be meilės nublanksta visos pasaulio materialios gėrybės. Nei karjera, nei pasisekimas, nei įžymumas nepakeis to jausmo, kurį patiriame, įbedę nosį į mylimo žmogaus petį.

Ir štai pagaliau sutikome tą žmogų. Kažkas atsargiai suka aplink jį ratus iš tolo, negalėdamas patikėti savo sėkme, kažkas stačia galva puola į santykių verpetą. Cheminės reakcijos visiems vienodos, o štai pasekmės skirtingos. Kažkam pasiseka sukurti ilgalaikius patikimus santykius, o kažkieno meilės laivas reguliariai patiria avarijas, taip ir neišplaukęs į didžiuosius vandenis. Kodėl taip yra?

Kaip visada psichologijoje nėra nieko vienareikšmiško, dėl to priežasčių gali būti begalė. Viena iš dažniausių yra ta, jog mes patys susigalvojame sau santykius.

Suprasdami, kad gyvenime trūksta meilės, siekiame bet kokia kaina užpildyti šią tuštumą. Griebiame pirmą daugmaž tinkamą kandidatą ir “paskiriame” jį atsakingu už savo laimę. Užmerkiame akis ir neigiame akivaizdžius dalykus, siekdami patirti tą jausmą, kurio taip troškome. Papuošiame savo išrinktąjį jam visai nebūdingais bruožais, kad pritemptume prie idealo. Pačiais įvairiausiais būdais įtikinėjame patys save, kad štai, pagaliau, sutikome “tą tikrąjį”. Ir daugeliu atveju mums tai puikiausiai pavyksta. Bent iš pradžių.

Pamenate vaikišką filmuką apie varną, kuri įkalbinėjo naminį katiną pasikeisti su ja vietomis? Varna tai sugalvojo, kad galėtų pagyventi prabangoje, šilumoje. O katinas, kuriam įkyrėjo šeimininkės globa, norėjo laisvės. Galiausiai abu personažai suprato, kad norėjo visai ne to, dėl ko kovojo ir sugrįžo kiekvienas į savo gyvenimą.

Tačiau mūsų gyvenimas – ne vaikiškas filmukas. Ir paaiškėjus, kad santykiai netikri, labai sudėtinga atsisveikinti su iliuzijomis. Juk tiek jėgų ir pastangų buvo įdėta, perdažant santykius idealia spalva. Kiek ašarų išlieta, įtikinėjant save, jog teisingai pasirinkome partnerį. Kiek daug buvo visko paaukota, turint vilties užpildyti tuštumą. Ir ką – visa tai dabar nubraukti? Ir štai mes jau kaulijame meilės tarsi išmaldos, ištiesę ranką ir stovėdami ant savo žlugusios svajonės nuolaužų.

O kaipgi mūsų partneris? Ar pastebėjote, kad apie jį beveik nekalbu? Taip yra dėl to, kad jis mums šiuose santykiuose nesvarbus. Mes netgi nespėjome jo bent kiek geriau apžiūrėti. Juk reikėjo skubiai užpildyti tuštumą. Besivaikydami iliuzijų, mes netgi nepabandėme išsiaiškinti, kas jis toks, tasai žmogus, iš tikrųjų. Mes viską nusprendėme jo nepasiklausę tuo momentu, kai “išsirinkome” kaip “tą patį ilgai lauktą”.

Jeigu partneris stiprus ir protingas žmogus, jis anksčiau ar vėliau pamėgins išsklaidyti šią kvailą santykių iliuziją.

Jeigu jis, kaip ir mes patys, bando bet kokia kaina realizuoti saviškę meilės versiją, agonija gali užsitęsti ilgam.

Galbūt jau pastebėjote, kad į gyvenimą visada ateina tai, ko prašome ir norime. Tik ateina ne visada tokiu pavidalu, kokiu norėtųsi. “Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, bet kokia kaina” – labai pavojingos formuluotės. Mes išties gauname, ko norėjome, tik ateina tai arba pernelyg anksti, arba gerokai per vėlai. Viskas susiklosto ne taip. Ir tenka už tai mokėti didelę kainą. Tai ne mistika, ne ezoterika ar magija – tai gyvenimo dėsnis, kurio niekas nenori pripažinti, tačiau jis dėl to nenustoja veikti.

“Niekada nieko iš nieko neprašyk, išdidi moterie”. – rašoma viename neblogame meilės romane. Meilės išties neverta prašyti ir kaulyti. Šito jausmo neįmanoma sukurti dirbtinai. Jis arba yra, arba ne. Ir jeigu siekdamos užpildyti tuštumą, aukojate save arba partnerį – tai ne meilė. Neverta paversti gyvenimo iliuzija.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *