Keli žodžiai apie „virtuvinę vergovę“

Iš visų pakampių sklinda moterų aimanos ir priekaištai dėl to, kad viskas „gula ant jų pečių“, kad jos aria kaip juodi jaučiai namuose.

Pamėginkime objektyviai išsiaiškinti.

Prisiminkime savo senelių ir prosenelių valstiečių moterų buitį prieš 100 metų. Vandenį į namus reikėjo atsinešti iš šulinio savo rankomis, vandentiekio nebuvo. Reikėjo užkurti krosnį, o prieš tai prisinešti iš kiemo vyro priskaldytų malkų. Gatavos duonos niekas netiekė, vadinasi, iš vakaro reikėjo užmaišyti tešlą, o ryte kepti duoną. Apskritai didžioji dalis valgomų dalykų nebuvo perkami, o gaminami čia pat namuose. Reikėjo pamelžti karvę, perkošti pieną, grietinėlę sumušti į sviestą ir nunešti jį į rūsį – nebuvo šaldytuvų.

O štai skalbimo procesas. Nebuvo jokių skalbimo mašinų ir gudrių biologiškai aktyvių miltelių. Šaltas vanduo, neretai ir ledinis – eketėje. Skalbinius reikėjo išdaužyti, praskalauti, išgręžti ir šlapius tempti namo, kas jau savaime sunkus fizinis darbas. Šeimose būdavo po 5-10 vaikų, tačiau moterims ir į galvą nešaudavo skųstis buitiniais darbais.

Ką turime dabar?

Automobiliai, kuriais taip paprasta pasiekti artimiausią prekybos centrą, kuriame parduodama viskas, ką tik galima įsivaizduoti maisto gaminimui ir buičiai.

Tingisi terliotis gaminant patiekalus? Jokių problemų, parduotuvės siūlo begalę pusfabrikačių ir gatavų patiekalų: nuo koldūnų iki sveriamų salotų, nuo užšaldytų kotletų ir picos iki mėsos atraižų ir jau supjaustytos riekelėmis duonos.

Čiaupuose – karštas ir šaltas vanduo bet kuriuo paros metu. Indų plovimui – indaplovės, blogiausiu atveju – aktyvios plovimo priemonės. O dar: automatinės skalbimo mašinos, dulkių siurbliai, šaldytuvai, mikrobangės, elektriniai virduliai, mikseriai, kombainai, kondicionieriai ir šildytuvai, tosteriai, duonos kepyklės, dujinės arba elektrinės viryklės.

Ir po viso šito kai kurioms moterims užtenka akiplėšiškumo skųstis buitinių darbų sunkumu. Panašu, kad mūsų „Pelenės“ galutinai prarado ryšį su realybe.

Juokingiausia, kai skundžiamasi, kad jos turi „apskalbti“ vyrą ar vaikus. Ir tai tokiais laikais, kai automatinės skalbimo mašinos jau ir džiovinti skalbinius išmoko, o daugumos kasdieninių drabužių jau nebereikia lyginti. Šiuolaikinis savarankiškas vyras, kuris įpratęs gyventi vienas, puikiausiai žino tikrąją buitinių darbų kainą mūsų laikais ir žino, kad užsidirbti pinigų yra nepalyginamai sudėtingiau.

„Aš tau ne tarnaitė!“ – šūkauja tokios moterys, o vyrai sutrinka. O veltui. Pamėginkite pasiteirauti savo mielosios: o, kaip ji, tiesą sakant, apskritai įsivaizdavo savo kaip žmonos gyvenimą? Ryte – spa salonas, vakare – šopingas ir pliurpalai su draugėmis kavinėje su martinio bokalu? Juk būtent tokį sėkmingos moters įvaizdį transliuoja bobiški žurnalai ir glamūriškos laidos per TV“ nerūpestingas gyvenimas nuolatinės šventės fone, kai tave finansuoja koks nors „tėtukas“.

Kai kurios moterys apskritai nebemoka atlikti elementariausių darbų namuose, kuriuos jos laiko vos ne žygdarbiais, o paskui už tai dar ir pateikia vyrams sąskaitą. Pavyzdžiui, pataria paskaičiuoti, kiek jam atsietų tie patys darbai, jeigu juos nudirbtų samdytos auklės ir namų darbininkės. Ką gi, paskaičiuokime ir išsiaiškinkime. Beje, namų darbininkę, esant reikalui, galima paprasčiausiai pakeisti ar apskritai jos atsisakyti.

Namų darbininkė nelinkusi kivirčytis, bambėti ir kelti skandalų, ji paprasčiausiai padaro savo darbą ir išeina. Namų darbininkei galima priekaištauti už prastą darbą. Namų darbininkė pati nesinaudoja savo darbo rezultatais, ji gyvena kitur.

Kodėl gi žmona, tvarkanti namus, bando sukurti iliuziją, kad daro tai išimtinai vyrui, o ne sau pačiai ir ne savo vaikams?

Šios temos viršūne galima laikyti pastoviai valkiojamas kalbas apie smirdančias kojines, kurias vyrai atseit išmėto po visą butą. Tokių vyrų, žinoma, yra, bet argi tai pretekstas skandalui? Pačiai pakelti kojines ir nunešti į skalbinių krepšį – baisi tragedija, rankos nukris? Kas per santykiai šeimoje, jei netgi šitokia smulkmena kelia damai pasipiktinimą savo vyru?

Tokiu būdu bet koks darbas ne namuose, netgi absoliučiai beprasmiškas šeimos biudžeto prasme, tampa pretekstu įvesti namuose lygiavą. Visi žinome „ofiso planktono“ atstovių, kurios „darbuojasi“, dėliodamos popieriukus iš vienos krūvelės į kitą per retas pauzes tarp kavos pertraukų ir pietų pertraukų, priekaištus. Žinau daug pavyzdžių, kai moterys specialiai eina dirbti, kad galėtų pagrįsti reikalavimą, jog ir vyras prisijungtų prie buitinių darbų namuose. Paskui jos kikendamos dalinasi savo receptu kaip apkvailinti vyrą su draugužėmis moteriškame interneto forume, o pačiam nevykėliui vyrui pateikiamos tokios geležinės tiesos kaip“ „Aš irgi noriu tobulėti ir daryti karjerą“ arba „Nenoriu pasilaidoti tarp keturių sienų“.

Žmona skundžiasi, kad pavirto gumine lėle jūsų seksualiniams žaidimams? Ką gi, pasiūlykite jai pakeisti save vibratoriumi ir bankomatu. O jeigu gražiuoju, tai šeimyninių santykių pagrindas yra meilė ir noras rūpintis mylimuoju. Išrašyti už tokį rūpestį sąskaitas gali nebent prostitutės.



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI