Keli žodžiai apie vyrus

Vyrai ir moterys. Du skirtingi ašigaliai? Ar dvi to paties medalio pusės? Apie moteris prirašyta kalnai literatūros – apie tai, kaip tapti sterva, barakuda ar bent jau savarankiška, emancipuota. Kur bepažvelgsi – visur moteris ir jos teisės.

Moterį būtina suprasti, moteriai reikia pataikauti, moterį reikia pamaloninti. Juk ji silpna, o dar ji gali ir isteriją suorganizuoti. O jeigu pradės verkti – slėpkitės visi, kas galite. Moterį reikia aprūpinti, maitinti, rengti, na ir, atitinkamai, nurengti, pati negali, silpna būtybė. Šitą sąrašą galima tęsti iki begalybės. Juk ji moteris ir viskas tuo pasakyta. Ji tokia gimė. Hormonai, nuotaikos permainos, PMS…

O ką gi vyrai? Ar parašo apie juos kas nors bent žodelį?

Nors ne, klystu, apie vyrus irgi daug rašoma. Vyras privalo, vyras stiprus, vyras privalo, vyras gali viską, vyras privalo, o jeigu kažko negali – jis skuduras, o jeigu sako, kad niekam nieko neskolingas ir neprivalo – apskritai ožys.

Grubiai skamba, bet situacija būtent tokia. Mąstymo šablonai neleidžia pažvelgti į situaciją iš kitos pusės.

Nesu vyrų-mazgočių ir vyrų-mielų naminių gyvūnėlių šalininkė, esu už patriarchatą. Manykite, ką norite, bet žmonijos istorijoje vyras visada ėjo priekyje. O moteris – už jo. Padavinėjo šovinius, kaip priimta sakyti.

O paskui visuomenėje kažkas sulūžo. Vyras buvo nustumtas į šalį ir apkrautas visų įmanomų pareigų našta. Kalbant atvirai, mūsų visuomenėje niekas daugiau apie vyrus nebegalvoja. Benamiais šunimis labiau rūpinamasi, nei mūsų vyrais.

Nuo vaikystės jiems kala į galvą, kad verkti negalima, o skųstis – tuo labiau. Viską laikyk savyje. O vyras ir tempia tą sulūžusios visuomenės jam užkrautą naštą vien todėl, kad turi vyriško orumo. Nusimesti naštos negalima iškart akmenimis apmėtys. Skuduru ir nevykėliu apšauks.

Juk ko norėti iš moters? Ji silpna būtybė. Nėra darbo, bet yra vaikų. Nėra vaikų, bet yra darbas. Ir galva visai kitais dalykais užimta. Myli, nemyli, pasipirš, nepasipirš, o jei pasipirš, tai kada mane pames? O jeigu pames, tai ar atiduos butą? O kailinukus nupirks? O gal jau neištikimas? Ar dar ne?

Tokio varianto, kad vyras apskritai nenori būti neištikimu, moteriškoje galvoje nėra. Neužprogramavo. Neįrašė tokio failo. Jis gi vyras, privalo būti neištikimas, tai tik laiko klausimas. Štai ir tarkuoja moteris vyrą iš anksto, profilaktiškai. Telefonus tikrina, elektroninį paštą. Visą vyro erdvę savimi užpildo, užgožia, kol jam pačiam ten vietos nebelieka.

Vyras bando gintis, slėptis, įrodinėja, kad nenori būti neištikimas, kad jis ne toks, bet niekas to negirdi, niekam tai neįdomu. O paskui numoja į šitą beprotnamį ranka ir iš tiesų leidžiasi ieškoti nuotykių. Koks skirtumas? Vis tiek jis jau iš anksto kaltas.

Štai tada ir moteris ima balnotis žirgą. Mes gi žinome, puikiai žinome, kad tu ožys…

Ko reikia iš vyro? Pinigų, dėmesio, rūpestingumo, kad gėlių padovanotų, į kiną nusivestų, būstu aprūpintų, snarglius valytų, ilgus moteriškus monologus išklausytų… Tęsti?

O jis jau jėgų nebeturi. Viršininkas šiandien visiškai nuo kojų nuvarė ir smegenis suėdė, stogas nuo nepelnytų priekaištų ir pretenzijų baigia nuvažiuoti. Tačiau verkti negalima, skųstis negalima! Nevalia – tu gi vyras! Pamiršk savijautą, eik pirkti gėlių – privaloma! Pamiršk nuvažiavusį stogą, tau dar vakare reikia išklausyti detalų pasakojimą apie naują žmonos kosmetologinę procedūrą. Ir privalai pastebėti, kad virš dešinės akies nepastebima raukšlelė pradingo. Jei nepastebėsi – sušaudymas.

Tai kas gi jis – XXI amžiaus vyras? Vergas? Darbinis gyvulys? Kas nors pabandė įsivaizduoti, kaip jis turi jaustis mūsų visuomenėje?

Jis juk irgi žmogus, gyva būtybė, tegu ir stipresnis už moterį. Tik tos jėgos jam jau nebeliko. Nesibaigiantis, nenutrūkstantis įgeidžių, reikalavimų, pretenzijų srautas, kuris ištisą parą pilasi jam ant galvos, praktiškai sunaikino paskutines jėgas.

Jis jau nieko nebenori. Nei darbo, nei karjeros, netgi tavęs, mieloji, jis daugiau nebenori. Jam norisi tiesiog prisėsti su vyrukais ir pagurkšnoti alaus, krepšinį pažiūrėti. Smegenis bent trumpam atjungti nuo viso to iš išorės kriokliu besiliejančio srauto.

Atrodytu, kas gali būti paprasčiau, tiesa? Kur gi ne! Savaitės trukmės isterija ir mėnesio trukmės nekalbadienis garantuoti. Koks alus, koks atsipalaidavimas ir poilsis, kai vargšė nelaiminga viena namuose sėdi? Marš namo iš baro – linksmink mane, pamalonink mane, prablaškyk!!! Prie kojos! Į būdą!

Ir ką gi jis daro, kad stogas galutinai nenuvažiuotų? Sėdi, linksmina, malonina, prablaško. Spokso muilo operą, klausosi, kaip žmonos draugė į lūpas silikono prisišvirkštė, o kaimynas į Ispaniją išskrido ir, žinoma, „Aš irgi taip noriu!!!“

Slepia viduje visas emocijas. O jos ten verda, kunkuliuoja, rėkti norisi. Jam dabar šalto alučio, su vyrais pasėdėti, už krepšinio rinktinę pasirgti, pakvailioti, išsirėkti, garą nuleisti… Nes viskas, kas slepiama, anksčiau ar vėliau sprogsta. Nes būtent slopinamos emocijos mus galiausiai ir sunaikina iš vidaus.

Į mūsų galvas net mintis tokia nešauna, kad vyras niekam nieko neskolingas ir niekam nieko neprivalo. Taip, tėvai ir visuomenė išdresiravo jį taip, kad jaučiasi skolingas ir privalantis. Užkrovė kalną pareigų, net nepaklausę jo nuomonės ir leidimo. Tačiau vyras turi visišką teisę norėti arba nenorėti.

Mes kažkodėl įsitikinusios, kad jeigu užmovėme žiedą ant piršto, tai dabar jis iki karsto lentos privalo tenkinti visus įgeidžius ir kaprizus. Tačiau netgi santuokoje vyrai ir moterys netampa kieno nors nuosavybe. Mes ateiname į vienas kito gyvenimą tam, kad jį papuoštume, o ne tam, kad komplikuotume ir paverstume pragaru.

O mes kažkodėl įsitikinusios, kad santuoka – tai „du viename“. Du žmonės privalo vienodai mąstyti, generuoti vienodas idėjas, kitaip ir būti negali, tiesa?

Tikroji santuoka – tai dvi individualybės, kiekviena su savo asmenine atsakomybe už save ir partnerį – štai kaip atrodo sveiki santykiai. Mes nesame vienas kito puselės. Mes einame per gyvenimą savarankiškai, o kompanijoje su partneriu tai daryti viso labo maloniau ir lengviau. Ir nei vyras, nei moteris neprivalo gniuždyti savo asmenybės ir poreikių, viskas turi sklisti iš širdies, viskas daroma todėl, kad „aš noriu tai daryti“, o ne „tu privalai!“

Visą laiką vyrą slegia baimė tapti nevykėliu kitų akyse. Slegia atsakomybė už žmoną, vaikus, namus, verslą. O pasidalinti šia atsakomybe nėra su kuo. Ir negalima. Jis gi vyras! Nevykėlio etiketė bus negailestingai prikalta prie nugaros visam gyvenimui. Štai ir verda vyriškis savo sultyse. Kur gauti, iš kur paimti, kaip suorganizuoti, kad nepriliptų tas siaubingas žodis „Nevykėlis“.

Nebemiega naktimis, mintys užmigti neleidžia. Kaip nenukristi, nesuklupti, kaip išsimokėti kreditą ir žmoną į Maldyvus nuskraidinti, kur ką tik pabuvojo jos draugė. Ir už visa tai net banalaus „Ačiū“ niekada nesulauks, jis gi privalo!

Vyras užsisklendžia, pasislepia kaip vėžlys šarve. Pasiskųsti nevalia, o nesiskųsti jau nebėra jėgų. Gyvena, jausdamas, kad jis amžinas ožys ir nevykėlis. Žmona verkia, vaikai kreivai šnairuoja, tėvai koneveikia arba aikčioja. Ir šitas jausmas sulig kiekviena diena vis stiprėja.

Juk moterims, viskas paprasčiau. Mus metė, paliko… Jis – ožys, aš – nelaiminga. Mums buvo neištikimas… Jis – ožys, o aš – nelaiminga. Nedavė pinigų… Jis – ožys, aš – nelaiminga.

Spaudimas iš visų pusių. Kad ir ką bedarytum, tu – ožys, o ji nelaiminga. It vyras gyvena su tuo jausmu, nors niekaip nesigauna suprasti, kodėl jis, po galais – ožys? Ir kodėl nevykėlis?

Ir vis dėlto nevykėlio įvaizdis vis giliau suleidžia šaknis. Turi darbą, bet neturi šeimos – nevykėlis. Turi šeimą, bet neturi darbo – ožys. Neturi galimybės nuskraidinti žmonos po palmėmis – ir ožys, ir nevykėlis tuo pat metu. Ir taip iki begalybės.

Vyrai vis labiau vieniši šitos vartotojiškos emancipacijos fone. Kažkas pasineria į darbą, kažkas – į alkoholį, kiti ieško meilužės, kad kompensuotų švelnumo ir jaukumo deficitą. Tačiau tai tik laikinas būdas pabėgti nuo realybės. Kodėl laikinas? Todėl, kad meilužė irgi moteris, kas gi čia neaiškaus?

Kodėl toks didelis vyrų mirtingumas, kodėl jie žymiai trumpiau gyvena už moteris? Todėl, kad labai sudėtinga būti visada stipriam. Mūsų visuomenėje, kuri sukurta specialiai moterims aptarnauti, šiame XXI amžiaus matriarchate, vyrams nebeliko vietos. Nesiskųsti, neaimanuoti, nesustoti, uždirbti, išlaikyti, palaikyti, suprasti… Iki paskutinio atodūsio.

Kai apie tai susimąstau, labai norisi ištarti – mielos moterys, sustokite pagaliau, pasižiūrėkite į greta einantį žmogų. Ištieskite jam ranką, paglostykite pavargusį petį. Kas yra moteris greta vyro? Jeigu tikėsime „tryliktojo šonkaulio“ teorija, moteris yra vyro dalis, jo užnugaris, atrama ir palaikymas. Tačiau tai visiškai išgaravo damoms iš galvos.

Santykiai pavirto godžiu, nežabotu vartojimu ir egoistišku visų šių stiprių būtybių išnaudojimu. Bet juk gamta sukūrė moterį tam, kad ji mylėtų vyrą, sektų paskui jį gyvenimo keliu, tausotų. Moteris – tai sugebėjimas dalintis, duoti, dovanoti. Moteris – tai meilė ir išmintis. Ir meilė, ir išmintis – moteriškos giminės žodžiai. Moteris – tai reiškia suprasti, pripažinti, priimti, palaikyti, ištiesti ranką… Jai tai visiškai natūralu, tokią ją sukūrė gamta.

Ir prisiminusi šį savo pirminį šaltinį, ji visada bus moteris, o nuo suvokimo, kad esu moteris, galima gauti kolosalų pasitenkinimą.

Aš žinau, kaip kartais norisi šiam stipriam žmogui prisiglausti prie silpnos moters ir išsipasakoti apie visus vargus. Prisipažinti dėl nesėkmių. Papasakoti apie svajones ir troškimus. Ir nebijoti, kad išsakyti žodžiai bus nukreipti prieš jį.

Taip, labai sudėtinga užsičiaupti ir neaptaškyti jo nuo galvos iki kojų savo siautėjančiais hormonais, o priešingai – įrodyti jam, kad jis svarbus, vertingas, kad ne ožys, o pats geriausias žmogus, netgi nežiūrint į tai, kad šiandien pinigų neatnešė.

O jis patikės. Ir rytoj atneš.

Tik visa tai širdimi reikia daryti, o ne tu – man, aš – tau. Vyrui be galo svarbu jausti, kad jo moteris juo tiki. Kad nenusisuks sudėtingu momentu, neišduos, kai verslas žlugo, nepaliks vieno kapstytis griuvėsiuose.

Lengviausia apkaltinti dėl visų bėdų savus. Žymiai lengviau, negu suprasti, palaikyti ir likti su juo sunkią minutę.

Pasakyti, kad jis pats geriausias. Taip, tai sunku, tačiau labai svarbu ir vertinga.

Sulaukusi brandaus amžiaus, pagaliau supratau, kad niekas niekam šiame pasaulyje nieko neskolingas. Kas per kliedesiai apie visu tuos „skolingas“, „privalo“? Kas, kur ir kada sudarė vyro pareigų ir skolų moteriai kodeksą?

Vienintelė vyro pareiga, mano manymu – neprispjaudyti moteriai į širdį ir nepritrypti ten purvinais batais. Vyras nuo mažens turi žinoti, kad moteris – tai jeigu ne meilė, tai bent jau pagarba. Štai ir viskas, tuo vyriškos pareigos pasibaigia.

Visa kita – kaip jis pats asmeniškai nutars ir panorės.

O jeigu jis ir pataikaus jūsų isterijoms, tai labai neilgai.

Ir dar norėčiau pasakyti, kad mano nuomone, vyras ir moteris visgi yra du vienos visumos pusrutuliai. Tačiau kad ta visuma būtų sukurta, reikia sunkiai dirbti – kiekvieną dieną, kiekvieną minutę ir sekundę. Tiek vurui, tiek moteriai.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI