Kelias-į-pragarą.-Pažanga-pagal-švedus

Kelias į pragarą. Pažanga pagal švedus

Švedija išgyvena šeimos instituto krizę. Tai daugiametės socialdemokratų politikos, kurios tikslas buvo įvesti visišką visuomenės kontrolę, rezultatas.

Pasiturinti mirštančių vienatvėje žmonių visuomenė

Švedija žinoma savo korporacijomis (Volvo, IKEA, SAAB) ir didelio masto socialinėmis programomis, kurių tikslas – remti neapsaugotus visuomenės sluoksnius. BNP dalis, eikvojama, pavyzdžiui, senukų socialiniam aprūpinimui – pati didžiausia pasaulyje. Yra nemokamas medicininis aptarnavimas. Sveikatos apsaugos finansavimui tenka apie 80% pajamų mokesčių. Tačiau yra ir kitokia statistika. Stokholme 90% mirusiųjų kremuojami, o 45% urnų giminaičiai taip ir nepasiima. Ir daugeliu atvejų laidotuvės įvyksta „be ceremonijų“. Krematoriumo darbuotojai nežino, kieno konkrečiai palaikus degina, kadangi ant urnų tėra identifikaciniai numeriai. Taupymo sumetimais energija, gaunama deginant urnas, nukreipiama į nuosavų namų ar miesto apšildymo sistemą.

Laidotuvių ceremonijų nebuvimas – tai tik dalis visuotinės jausminių ir emocinių ryšių daugelyje švedų šeimų trūkinėjimo tendencijos. Švedijos leidinio Nyliberalen redaktorius Henrikas Beikė, aiškindamas reiškinio priežastis, pažymi: „Šeima tapo socialistų atakų taikiniu, kadangi ji yra pagal savo prigimtį alternatyvi organizacija valstybiniams globos institutams. Šeimos paskirtis – apsaugoti žmogų. Kai žmogui iškyla problemos, pavyzdžiui, jis pritrūksta pinigų arba jam pablogėja sveikata, jis visada gali kreiptis pagalbos į giminaičius. O švedų valstybė jau ištisus dešimtmečius stengiasi sutraukyti tuos šeimyninius ryšius ir santykius – teikdama pagalbą tiesiogiai kiekvienam atskiram žmogui ir tokiu būdu padarydama jį nuo savęs priklausomą“.

Teisinga linkme

Sunku patikėti, bet net iki 4 dešimtmečio pradžios Švedija buvo vargana agrarinė valstybė, kurios piliečiai masiškai emigravo, ieškodami geresnio gyvenimo. Praturtėjo Švedija per II Pasaulinį karą dėka savo atsargios „dvigubų standartų“ politikos. Nežiūrint į formalų neutralitetą, ji teikė nacių Vokietijai kreditus, tiekė savos gamybos ginklus ir tapo stambiausia geležies rūdos vokiečių karinei pramonei tiekėja. Vadovaujant socialdemokratams, 5 ir 6 dešimtmečiais buvo padarytos reformos, kurios paklojo pamatus visuotinės gerovės valstybei. Ilgą socialdemokratų viešpatavimo laikotarpį nutraukė 8 dešimtmečio pradžios ekonominė krizė ir nuo 1976 metų kabinetai ėmė keistis dažniau.

Šiandien opozicija tapę socialdemokratai turi naują lyderį – 55 metų Stefaną Liuveną, metalistų profsąjungos vadovą, dirbusį suvirintoju. Įdomu, kad Švedijoje, garsėjančioje puikiu švietimu ir jo prieinamumu (80% aukštųjų mokyklų finansavimo ateina iš valstybės biudžeto), Stefanas Liuvenas tapo ketvirtuoju partijos lyderiu be aukštojo išsilavinimo. Joranas Personas buvo netgi ministru pirmininku (1996-2006). Matyt, Švedijoje neteikiama didelės reikšmės politikų išsilavinimo lygiui (tyrimai rodo, kad jis yra žemiausias Europoje). Čia laikoma normaliu dalyku, kad žemės ūkio ministru tampa fermeris, o sveikatos apsaugos ministru – gydytojas. Vyriausybė (ir tai įtvirtinta konstitucijoje) tik numato kryptis, o valdo šalį centrinės vyriausybinės įstaigos.

Tai daryti joms darosi vis sudėtingiau. Įtaką daro ir visuotinė ekonominė krizė, ir nuosavos problemos. Švedija sensta. Vidutinė gyvenimo trukmė – 78,6 metų vyrams ir 83,2 – moterims. Gyventojų, kurių amžius – 80 ir daugiau metų dalis yra pati didžiausia Europos Sąjungoje – 5,3%. Iš 9,3 milijonų švedų, 18% yra asmenys, vyresni nei 65 metų. Kaip byloja prognozės, 2030 metais ši dalis išaugs iki 23%.

„Jeigu mes norime, kad ateityje mūsų pensijos būtų ekvivalentiškos dabartinėms, turime dirbti ilgiau. – pareiškė Švedijos premjeras Frederikas Reinfeldas forume, skirtame Šiaurės šalių problemoms, įvykusiame 2012 vasario 9 Stokholme. – Turint galvoje gimstamumo mažėjimą, į pensiją išeiti reikėtų, sulaukus 75 metų, kitaip mes pakartosime Graikijos scenarijų“.

Plastikiniai gimdytojai

Švedijoje kas ketvirtas vaikas turi užsienietišką kilmę (oficialaus biuletenio www.sweden.se duomenys). Dažniausiai tai išeiviai iš Irako ar buvusios Jugoslavijos. Jau užaugo ištisa tokių švedų karta. Dėl to čia įprastos pačios įvairiausios tautybės ir rasės.

Iš Švedijoje gimusių vaikų 60% – nesantuokiniai. 20% vaikų auklėja vienas iš gimdytojų. Jaunuoliai neskuba įteisinti santykių – „pratinasi vienas prie kito“ kaip sugyventiniai. Kai poros gyvena drauge, Švedijoje tai vadinama „sambo“, kai atskirai – „serbo“. Kasmet užregistruojamoms 38 000 santuokų tenka 31 000 ištuokų. Vidutiniškai kiekvienam sutuoktiniui už nugaros – trys santuokos, o tai reiškia, kad vaikai turi daugybę giminaičių ir daug tėvų bei motinų, kurie ir kurios čionai vadinami „plastikiniais gimdytojais“. Valstybė netgi finansuoja tyrimus, kurie turėtų įrodyti teigiamą tokių santykių poveikį vaikams: atitekdami po eilinių skyrybų kitiems tėvams, vaikai neva įgyja gyvenimiškos patirties ir socialinių santykių, kurie jiems pravers, kai suaugs, patirties.

Kadangi kreipiniai „pamotė“ ir „patėvis“ susiję su nelabai maloniomis asociacijomis (čionai irgi žino istoriją apie Pelenę), švedai nutarė naudoti kreipinius „gimdytojas vienas“ ir „gimdytojas du“. Tai lemia dar ir genderinė lygybė. Stereotipų apie vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje griovimas yra pagrindinis nacionalinės ikimokyklinio auklėjimo programos uždavinys. Metodai atsilikusiam pasauliui kartais atrodo esantys pernelyg radikalūs. Sensacija tapo vaikų darželis, atidarytas 2010 metais Sodermalmėje, Stokholmo rajone. Įstaigos darbuotojai pakeitė kreipinius į vaikus „jis“ ir „ji“ (švediškai „han“ ir „hon“) į belytį žodį „hen“, kurio nėra klasikinėje kalboje, bet kuris vartojamas homoseksualistų tarpe. Atpratinant nuo „genderinių stereotipų“, vaikams vietoje įprastų pasakų skaitomos knygos, kuriose, pavyzdžiui, du patinai žirafos labai pergyveno, kad negali turėti vaikų, kol nesurado pamestą krokodilo kiaušinį.

Švediška šeima

Švedijos seksualinės lygybės asociacijos (RFSL) duomenimis, šalyje daugiau kaip 40 000 vaikų turi tėvus (ar vieną iš tėvų) homoseksualistus. Kai 1995 metais šalyje buvo legalizuotos homoseksualų santuokos, parlamentas įtvirtino, kad tai bus grynai pilietinės santuokos, kurių nešventins bažnyčia. Tačiau homoseksualai irgi norėjo turėti tokią galimybę. Buvo padaryta pirmoji nuolaida: juos laimino, tačiau be liudininkų, be to, už juos nebuvo pamaldų. Tačiau homoseksualai norėjo pilnų apeigų ir viso „Mendelsono“. 1998 metais Švedijoje įvyko visos Europos homoseksualistų paradas. Sensacija taip pat tapo fotografės Elizabetės Olson paroda, vaizdavusi Kristų ir jo apaštalus homoseksualistais. Paroda sulaukė didžiulio populiarumo, suprantama, pirmiausiai homoseksualų tarpe. Viena iš vietų, kurioje ji buvo demonstruojama, buvo liuteronų Katedra.

Tačiau tikrosios batalijos užvirė 2003-2004 metais, po pastoriaus Oke Grino pamokslo, kuriame jis pasmerkė homoseksualius ryšius, pavadindamas juos nuodėmingais. Jis citavo Šventojo Rašto fragmentus, tvirtindamas, kad Biblija labai tiksliai apibūdina homoseksualizmą kaip nuodėmę. Priešinga stovykla į tai atsakė, kad „Biblija neatsiųsta mums iš dangaus, pati savaime nėra Dievo apreiškimas ir neatsako į visus mūsų klausimus. Klausimai, kurie buvo aktualūs Biblijos parašymo laikais – ne mūsų klausimai“. Už „nepagarbą seksualinėms mažumoms“ pastorių pirmosios instancijos teismas nuteisė mėnesiui kalėjimo. Antrosios instancijos teismas jį išteisino. 2005 metais byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris pripažino pastorių nekaltu. Tai sukėlė homoseksualų įtūžį, iš jų pusės pastoriui iki šiol tęsiasi grasinimai.

Homoseksualių šeimų bus dar daugiau, – pranašauja organizacija RFSL. Procesą paspartint parlamento priimtas įstatymas dėl lesbietiškų porų dirbtinio apvaisinimo. Pagal įstatymą, lesbietės turi teisę būti apvaisintos valstybės sąskaita.

Įdomu, kad RFSL raportas taip pat raportuoja: kas trečias smurto atvejis Švedijoje užregistruojamas lesbiečių šeimose. Ir nors šioje šalyje yra kur kreiptis tokiais atvejais, įstaigų darbuotojams netelpa galvoje, kad moterys gali mušti viena kitą, juk visuotinai laikoma, kad iš prigimties jos neagresyvios. Smurto problema egzistuoja ir vyrų homoseksualistų santuokose.

„Vyksta milžiniški mentaliteto pokyčiai, tradicijų kaita. Tradicinė šeimos forma neatitinka šio laikmečio realijų. Reikalingi nauji šeimyniniai santykiai. – iš švedų žaliųjų partijos jaunimo skyriaus veikėjos Elinos Aberg interviu lenkų leidiniui Wprost. – Savo partijoje mes kalbame, pavyzdžiui, apie poligaminius santykius kaip apie visuomenei priimtinus“. Reiškinys Švedijoje ne naujas, ant XX amžiaus seksualinės revoliucijos bangos jaunimas jau mėgino gyventi didelėse komunose, kurias švedai vadino „kolektyvais“.

Neliečiamieji

Valstybė Švedijoje perėmė praktiškai visą vaikų auklėjimo kontrolę. Dėl didelių mokesčių neįmanoma išlaikyti šeimos iš vienos algos, dėl to dažniausiai abu tėvai dirba, o vaikas visą dieną praleidžia mokykloje arba kitose visuomeninės globos įstaigose.

Švedų vyriausybė sukūrė specialų įgaliotinių institutą, skirtą ginti vaikų teises ir interesus. Yra visa eilė organizacijų: BRIS (Vaikų teisės visuomenėje) – budinti telefoninė ir elektroninė linija vaikams ir paaugliams, „Friends“ (Draugai) – pagalba, jei skriaudžia bendraamžiai ir t.t.

Nuo 1979 metų čionai egzistuoja absoliutus draudimas bausti vaikus fiziškai. Tėvai negali nebaudžiamai ne tik užsukti vaikui ausies, bet ir pakelti balso. Už vaiko sumušimą gresia 10 metų kalėjimo. Dar nuo darželio vaikai detaliai informuojami apie savo teises ir apie būtinumą pranešti policijai apie tokio pobūdžio įvykius. Tuo jie ir naudojasi. Kilus konfliktui tarp vaiko ir tėvų interesų, valstybė stoja vaikų pusėn.

Buvo labai plačiai nušviesta mergaitės paauglės, apkaltinusios patėvį sumušimu ir seksualiniu priekabiavimu, istorija. 12 metų Agnetė supyko ant jo už tai, kad tasai užmigdė kačiukus, o ji norėjo juos pasilikti. Ji kreipėsi į policiją, painstruktavo savo jaunesnę 3 metų sesutę, ką reikia kalbėti. Remiantis jos parodymais, patėvis buvo sulaikytas ir nuteistas. Motina, kuri nepatikėjo dukra, prarado tėvystės teises. Agnetę atidavė įtėviams. Po 3 mėnesių mergaitė suprato, kad pasielgė neteisingai, mėgino susigrąžinti savo pareiškimą ir išlaisvinti patėvį, tačiau juridinė mašina jau ėmė suktis. Niekas rimtai nežiūrėjo į atgailaujančią mergaitę rimtai, juk inscesto aukos labai dažnai atšaukia savo parodymus. Prieita iki to, kad tariama auka ėmė rašyti į visas įmanomas instancijas, generaliniam prokurorui tame tarpe, kur detaliai nupasakojo visą istoriją – kad viską išgalvojo, papasakojo, kodėl visa tai išsigalvojo, tačiau prokuroras irgi nesikišo.

Auklėti vaikus uždrausta ne tik tėvams, bet ir mokytojams. Iki 8 klasės mokiniams nerašomi pažymiai, prastai besimokančių nepalieka antriems metams ir, suprantama, neišveja iš mokyklos. Mokiniai sako mokytojui „tu“ ir neprivalo atsakyti į mokytojo pasisveikinimą. Mokytojai skundžiasi, kad klasėse sunku dirbti dėl chaoso, triukšmo ir agresijos per pamokas.

Socialo diktatūra

Švedų įstatymdavystėje nėra kategorijų „tėvų teisė“, o yra formuluotė „globos ir atsakomybės už vaiką teisė“, už kurią pagal įstatymus vienodi atsakingi tėvai ir valstybė. Tačiau valstybė mano, kad ji geriau sugeba globoti ir auklėti, ir dėl to kišasi į auklėjimo procesą šeimose. Pagrindinė tokio pobūdžio žinyba yra Centrinė taryba sveikatos ir socialinės apsaugos klausimams, kuri čionai vadinama tiesiog socialu. Kasmet iš tėvų atimama vidutiniškai 12 000 vaikų. Daroma tai iš kilnių paskatų. Pretekstu gali tapti „auklėjimo klaidos“, „tėvų protinis neišsivystymas“ ir netgi „pernelyg didelė globa“.

Mariana Zigstroem neteko tėvystės teisių, kadangi „per smarkiai“ globojo savo epilepsija sergantį sūnų Danielių. Berniukas klajojo iš šeimos į šeimą, jo būklė prastėjo. Danielius parašė motinai apie 40 laiškų su pagalbos prašymu, toji kreipėsi į įvairias socialines ir vyriausybines organizacijas, tačiau nesėkmingai. Sūnus mirė, kadangi priepuolio metu eilinis globėjas paprasčiausiai nežinojo, kaip jam padėti. Mariana pateikė kaltinimus valstybei ir pralaimėjo visose instancijose. Dar daugiau, valstybė įpareigojo moterį atlyginti teismų išlaidas, siekiančias 1,5 mln kronų.

Šia proga žinomas lenkų kilmės skandinavų rašytojas ir žurnalistas Maciejus Zaremba, susirūpinęs Marianos istorija ir be rezultatų raginęs Švedijos laikraščiuose atkurti teisingumą, nusivylęs pasakė: „Vadinti Švediją teisine valstybe – reikštų niūriai juokauti.“ jis taip pat pažymėjo, kad Švedija, XX amžiuje pasisavinusi šeimos pareigas, šiandien jau nebegali atlikti jos funkcijų. Dėl pinigų stygiaus užsidaro ne tik globos centrai, bet ir mokyklos, vaikų darželiai. „O kai valstybinis modelis nefunkcionuoja, tenka norom nenorom persvarstyti šeimos vertybes: visi žinome, kaip motina, gelbėdama savo vaiką, metėsi po traukiniu, tačiau iki šiol nieko panašaus nepadarė nė viena socialinė komisija“.

www