Kelias į skurdą

Kelias į skurdą

Mentalitetas

Vaikystėje klasės draugės namuose mes dažnai šokinėdavome ant sofos, kol nematydavo suaugusieji. Mus labai džiugino spyruoklės, kai kuriose vietose jau belendančios į paviršių, džiugino dulkės, kurios debesimis sklandė mums šokinėjant. Kai po 20 metų užsukau pas vaikystės draugę, didžiausiam savo siaubui kampe pamačiau tą pačią sofą.

Ji beveik nepasikeitė, kiek pavyko prisiminti, bet dabar mane sukrėtė skurdas ir nykus kambarių apstatymas. Mintyse paskaičiavau, kiek galėtų kainuoti nauja sofa, senų kėdžių pakeitimas, įskilęs ir lipnia juosta suklijuotas veidrodis. Kol šnekučiavomės, vaizduotėje aš baltinau lubas ir keičiau tapetus. Man knietėjo išplauti langus, išmesti kažkokius pagalius ir kartonines dėžes, kyšančias iš po lovos, įskilusį gėlių vazoną. „O ką, jeigu jai prasti reikalai su pinigais?“ – pagalvojau. Tačiau protas priešinosi ir vis siūlė man nusipirkti bent jau lipnią plėvelę su medžio imitacija ir apklijuoti ja stalą. Kur bepažvelgčiau, žvilgsnis atsiremdavo į ką nors sulūžusio, į purvą, dėmes ir šiukšles.

Draugas vėliau tarstelėjo man: „Kaip manai, kodėl greta skurdo visada – purvas?“ O dabar aš jau jums šį klausimą norėčiau peradresuoti.

Net jeigu pakeisime žodį „visada“ žodžiais „praktiškai visada“, ar „neretai“, lengviau nuo to nepasidarys. Purvas – tai ne pinigų neturėjimo, o mentaliteto pasireiškimas. O kadangi skurdas ir purvas yra kaimynai, tai ir skurdas yra savotiškas mentalitetas.

Skurdas slypi neplautoje galvoje.

Miesčioniškumas

Mokykloje buvo nuostabi literatūros mokytoja – be galo protinga ir išmintinga moteris. Kartą ji tarstelėjo frazę, kurią įsiminiau visam gyvenimui. Kažkas paklausė, ką reiškia miesčioniškumas, ir ji atsakė: „Miesčioniškumas – tai gerti iš seno suskilusio puodelio, kai turi naują“. Taip priimta daugybėje šeimų: atidėti pinigai juodai dienai, šventėms nauji indai už stiklo puikuojasi, tik šventės pakankamai retos, o juodomis tampa beveik visos dienos. Kas gyvena ateities lūkesčiais, tam ji niekada neateis. Ir tada aš supratau: gėda būti skurdžia, gėda būti purvina, gėda, kai galvoje betvarkė, nes tai atsilieps be kita ko ir vaikų mentalitetui.

Gyvenimas laukiant ateities veda į chaosą ir netvarką.

Pelenės kompleksas

Žinau vieną moterį, kuri daugiau kaip 20 metų taupėsi pinigus vasarnamiui už miesto. Ji viena augino dvi dukras. Mergaitės gyveno pusbadžiu, maitinosi vien košėmis, vyresnioji man pasakojo, kaip jai buvo gėda išeiti į kiemą su senomis velvetinėmis kelnėmis užlopytais keliais. Mergaitė augo ir sulig kiekvienais metais stebuklingu būdu augo jos kelnės. Centimetras po centimetro – atardant apačioje užlenktas klešnes.

Nereikia pasakoti, kad valdžia ar sistema neleidžia daugiau uždirbti. Aš ne sistemą kritikuoju, o pelėsius protuose. Už vienus ir tuos pačius pinigus galima atrodyti arba kaip vargetai, arba pakankamai oriai. Kai motina, pagaliau nusipirko vasarnamį, abi jau paaugusios dukros absoliučiai juo nesidomėjo ir nepaliaujamai kritikavo motiną už tai, kad neišmokė jų, ką reiškia būti moterimi. Mergaitėms susiformavo Pelenės kompleksas. Įpratusios matyti aplink save sudėvėtus baldus, senus indus, apšiurusius rankšluosčius ir 7 metų senumo paltus, suaugusios jos bijojo leisti sau pinigus.

Kiekvieną kartą, kai kažką pirkdavo, sugesdavo nuotaika, jos tarsi jautėsi nevertos naujų gerų daiktų. O šis dalykas, mielieji mano, turi pavadinimą – genetinis skurdas. Skurdas jau ne tik protuose, jis prasiskverbė į kraują, kaulus, ląsteles.

Programavimas

Vaikai, augdami apleistuose, netvarkinguose namuose, pasąmoningai programuojami skurdui. Jau paauglystėje pajunta šią naštą.

Nešvara ir skurdas slegia žmogų, kasdienis apleistų namų vaizdas programuoja būti nevykėliu.

Galbūt paprieštarausite, kad neapykanta skurdui stimuliuoja kai kuriuos žmones tobulėti. Galiu atsakyti, kad žymiai didesnis žmonių skaičius palūžta nuo nepakeliamos skurdo naštos. Vykite šalin šitą bėdą. Vykite šalin skurdą. Gerovė – tai mąstymo būdas. Dvasinė būsena. Žmogaus nusiteikimas. Kaip ir skurdas.

Šaltinis