Kelias į vaiko širdį eina per žaidimą

Atmintinė tėvams, kurią parašė vaikas

Aš turiu teisę (ir poreikį!) žaisti laisvai, pagal savo supratimą, pats rinkdamasis, kaip žaisti, o taip pat pats pasirinkdamas žaislus, medžiagas kūrybai ir daiktus.

Aš ne visada galiu pasirūpinti savo saugumu. Saugi erdvė mano žaidimams – suaugusiųjų pareiga.

Tuo pat metu žaislai, priemonės kūrybai, žaidimo vieta – viskas, ką man parenkate, turi palikti man galimybę rodyti iniciatyvą ir rinktis pačiam.

Jei rizikuosiu proto ribose, užaugsiu žymiai vikresnis, drąsesnis ir labiau pasitikintis savimi.

Žaisdamas jaučiuosi savo gyvenimo šeimininku. Kai taip jaučiuosi, man dažniausiai nesinori spyriotis vien dėl spyriojimosi realiame gyvenime. Juk aš turiu galimybę ir be kaprizų pasijausti reikšmingu. Be to, žinodamas, kad mano idėjos ir veiksmai keičia pasaulį (pradžiai bent jau smėlio dėžėje), aš perkelsiu šią būseną ir į kitas gyvenimo sritis.

Žaisdamas aš atsipalaiduoju, pailsiu, prisikaupiu jėgų. Galų gale, kad galima būtų gerai mokytis, reikia turėti laiko poilsiui ir jėgų atstatymui.

Jei manai, kad ilsėtis privalau taip, kaip tu nusprendei, kitaip sakant – su nauda, reiškia, nepalieki vietos mano spontaniškam aktyvumui, kuris toks svarbus vystymuisi, psichohigienai, jėgų atstatymui. Juk aš ne robotas ir ne mašina.

Žaisdamas aš mokausi gyventi. Mano smegenys vystosi tam, kad galiausiai būtų pasiruošusios kūrybai ir nenumatytoms gyvenimo aplinkybėms.

Žaidimo metu aš mokausi suprasti, kaip veikia daiktų pasaulis ir santykiai tarp žmonių.

Aš turiu teisę nupiešti tris saules piešinyje, pavaizduoti violetinį moliūgą, ežiukas, su kuriuo žaidžiu, gali būti supermenas, o krūva smėlio – koše. Nereikia manęs kritikuoti ar mokyti. Aiškinti man “kaip reikia” tu turi nuo žaidimo likusias valandas.

Jeigu žaidžiu katastrofą, karą ar plėšikus, nereikia skubėti aiškinti, kad karas – tai blogis, o šaudyti pliušinius meškiukus – žiauru. Šia kalba (žaidimo kalba) kalba ne mano pasaulėžiūra, o pergyvenimai, kurie neturi nei pliuso, nei minuso ženklo. Su šiais jausmais aš susidoroju žaisdamas.

Nereikia išgalvoti man “gerų” žaidimų. Geriau atkreipk dėmesį į tai, kaip žaidžiu savo žaidimus. Juk žaidimų pagalba aš įvedu tvarką savo sieloje ir širdyje.

Gali padaryti man karališką dovaną, jei skirsi šiek tiek laiko žaidimams su manimi. Tik labai prašau – nieko manęs nemokyk, netaisyk mano “klaidų” ir nespręsk už mane, kai drauge žaidžiame.

Tiesiog pabūk kartu su manimi! Įsijunk į žaidimą, jei paprašysiu ar būk geranoriškas mano žaidimo liudininkas. Išklausyk mane, žiūrėk į mane, būk tuo momentu tik su manimi. Valandą ar pusvalandį, ar dvidešimt minučių pakaks, kad pasijausčiau laimingas – argi tiek daug prašau?

Kad su manimi žaistum, visai nebūtina apsimesti ateiviu iš kosmoso ir kalbėti iškreiptu balsu. Išoriškai gali būti absoliučiai pasyvus. Svarbiausia – tavo dėmesys ir geranoriškumas.

Gali nesakyti man “myliu” – aš suprasiu tai be žodžių, jei tau pavyks būti su manimi, mane priimant. Žaidimas – mano teritorija. Leisk man tvarkytis joje taip, kaip noriu.

Duok man aiškiai suprasti, jeigu nenori žaisti taip, kaip man norisi. Aš priimsiu atsisakymą, jei būsi nusiteikęs prieš mano žaidimą, bet ne prieš mane. Aš visiškai pajėgus priimti alternatyvų variantą, kurį, galbūt, norėsi man pasiūlyti.

Galbūt tu pamiršai, o gal niekada nežinojai, kaip žaisti. Aš tave išmokysiu, jei panorėsi. Tai labai paprasta.

Ir, pagaliau, jei esi pasiruošęs morališkai ir paruošei viską, ko reikia žaidimui, o aš žaisti nenoriu, tai aš turiu pilną teisę atsisakyti.

Jeigu visą tą laiką, kurį nutarei skirti man, aš kalbu tik apie kompiuterinius žaidimus, labai prašau – išklausyk mane. Galbūt tada pajausiu, kad esu tau reikalingas, kad tu mane priimi. Ir jeigu tai kartosis ir kartosis, laikui bėgant aš galėsiu patikėti tau ir kitas mintis, kitus jausmus ir netgi surizikuosiu pažaisti su tavimi.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

One thought on “Kelias į vaiko širdį eina per žaidimą”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *