Kenčiam daugiau, nei gyvenam

Net jeigu tau atrodo, kad įveikti visus sunkumus yra labai sunkus uždavinys, kartais visgi verta pabandyti. Gali paaiškėti, kad tapti laimingesniu įmanoma, jei paprasčiausiai sugriausi sienas, kuriose tu beviltiškai uždaryta. Marta Ketro samprotauja apie tai, kaip mes įvarome save į aklavietę ir kaip ištrūkti iš šio pragaro.

***

Kartą man teko du metus išgyventi be karšto vandens. Tiksliau, virtuvėje jis buvo, o štai vonioje vos kapsėjo, taip kad neįmanoma buvo palįsti po dušu – tik kantriai pildyti vonią, maždaug 40 minučių. Kadangi praustis norisi ryte ir vakare, kiekvienas šeimos narys kasdien eikvodavo tam pusantros valandos. Suprantamas dalykas, kai problema tiktai atsirado, paprašiau vyro iškviesti santechniką, į ką jis atsakė: „Seni vamzdžiai, nuomojamas butas, ko gi tu nori? Nedarysime gi kapitalinio remonto ir negriausime sienų?“ Ir mes gyvenome toliau.

Nepamenu, kodėl neištvėriau – PMS, ar dar kažkas, bet staiga sukėliau bjaurų skandalą, po kurio santechnikas buvo iškviestas ir vyras su juo pasikalbėjo. Meistras išėjo po penkių minučių ir aš pamaniau, kad reikalas beviltiškas. Atsukau čiaupą, o iš ten sušnypštė galinga rudo vandens srovė.

Pasirodo, vamzdyje susikaupė rūdys, pakako kelis kartus padaužyti ir kamštis pradingo. Suprantate? Du metai be karšto vandens, o paskui – vienas skambutis ir keli judesiai.

Aš visada pasirengusi pripažinti, kad paslaptis slypi mumyse, tačiau panašias istorijas stebiu stebėtinai dažnai.

Draugai 10 metų gyveno nejaukiame ankštame bute, kuriame amžinai trūko vietos. Jie taip jį mylėjo, kad netgi nenorėjo remontuoti. Galų gale nusispjovė į viską ir nutarė persikraustyti, nors jiems labai patiko jų rajonas. Ėmė krautis lagaminus ir atrado klodus senų daiktų: drabužių, įvairių medžiagų, kitados sukauptų taip ir nepradėtam remontui, knygų ir dievai žino kokio kito smulkaus šlamšto – pradedant nebaigtais rankdarbiais, baigiant suvenyrais. Sandėliuke dulkėjo senelės kilimas, sudeda lova ir sugedusi skalbimo mašina. Paaiškėjo, kad namuose pilna tamsių kampų, iš kurių išsiurbdavo dulkes, bet niekad rimčiau jų netyrinėjo. Jie staiga išsiaiškino, kad patys reikalingiausi daiktai lengvai sutilpo keliuose lagaminuose, o tie 18 maišų su iškuoptais turtais gali laisviausiai keliauti į sąvartyną.

Žinote, kai aš pas juos užvažiavau, moteris verkė. Dėl to, kad suprato: tuos 10 metų jie galėjo nugyventi nepalyginamai jaukiau ir laimingiau.

Klausantis tokių pasakojimų, belieka tik pečiais gūžtelėti: kvailiai, ko iš jų norėti. Tačiau yra žmonių, kurie įsigudrina tomis pačiomis sąlygomis egzistuoti nuosavame kūne.

Skauda. Skauda galva. Nestipriai, tačiau, bėgant laikui, galima su viskuo ssitaikyti. Nes migrena neišgydoma, mes gi tai žinome. O paskui žmogus staiga patenka pas gydytoją ir išsiaiškina, kad situacija ištaisoma labai paprastai. Ne giljotinos, žinoma, pagalba, o kokiais nors nuskausminančiais. Ir galima buvo nesikankinti šitiek laiko.

Tas pats vyksta su psichologinėmis problemomis, kurios neišvengiamos, nes „toks jau šitas pasaulis“, o ir aš pats netobulas. Žmonės kovoja su problemomis metų metus, kol neatranda, kad labai daug ką pakoreguoti gali antidepresantai.

Esminiai žodžiai – „gyvenimo kokybė“. Jie kalba ne apie tai, kiek tu uždirbi ir kur poilsiauji. Jie kalba apie tai, kiek tau tenka kentėti. Su kuo galima susitaikyti, kaip dažnai sukąsti dantis, užmerkti akis ir nesidairyti aplinkui, kol nepasidarys šiek tiek geriau. Nesvarbu, ar fizinį skausmą jauti, ar nejaukumą, ar jaudinies dėl santykių, kuriuos kažkodėl reikėtų išsaugoti. Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad tu kenti daugiau negu gyveni. Ir tai pusė bėdos. Svarbiausia bėda ta, kad diskomfortas dažniausiai yra visiškai nebūtinas. Kaip tame anekdote: „Tik trečia dieną įkalintas indėnas Aštrioji Akis pastebėjo, kad jo kamera neturi ketvirtos sienos“. Gerai, jei skaičiuojame mėnesius, o ne dešimtmečius.

Tikrinkite sienas, tarp kurių esate beviltiškai įkalinti. Tikrinkite kiekvienas duris, kurios atrodo užrakintos. Išmėginkite neišsprendžiamas problemas ir neįgyvendinamus uždavinius, kartais seni surūdiję pančiai pasirodo esantys ne ką tvirtesni už pūkuotus žaislinius antrankius.

Gerokai baisesnis už jūsų ilgalaikes problemas ir būsimas pastangas jas sprendžiant gali būti supratimas, kad kentėti buvo visiškai nebūtina. Kad galėjote būti laimingi gerokai anksčiau, jau prieš daug metų, o ne dabar, kai pagaliau įveikėte inerciją. Ir visas tas liūdnas ir sunkus gyvenimo laikotarpis galėjo būti visiškai kitoks, o jūs nežinojote. Ir dabar jau nieko nesugrąžinsi.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą