Kiek galima tobulėti

Pripažinkite: nemažą dalį mūsų gyvenimo užima koks nors tobulinimas. Arba bent svajonės patobulinti. Mes tobuliname savo namus, tvarkome savo vaikų reikalus, tobuliname save. Kai kurie iš mūsų yra taip pamišę dėl sveikos mitybos, kad medikai tam net sugalvojo terminą „ortoreksija“- maniją sveikai maitintis. Pasaulyje daugėja plokščiojo pilvo maniakų ir vis daugiau atsiranda „konstruktyvaus bendravimo“, „pozityvaus mąstymo“ ir „sąmonės nušvitimo“ fanatų.

Jie nuolat lanko įvairius psichologinius bei ezoterinius seminarus ir tobulina save. O tai reiškia- išmoksta teisingai reaguoti į pyktį, matyti, kad stiklinė yra pusiau pilna ir meditacijų metu yra patyrę vizijų, apie kurias vėliau gali išdidžiai pasakoti. O dar geriau – paslaptingai tylėti.

Sutikite, visa tai yra labai geras užsiėmimas, kur kas geresnis, nei tukti nuo alaus su traškučiais bei mėgautis televiziniais skandalais. Tačiau kokius lūkesčius skatina toks tobulėjimas ir kokias jis sukelia pasekmes?

Žmogus, be saiko tobulinantis save fizinėje plotmėje, t.y. bėgiojantis ristele, lankantis treniruoklių salėje, darantis jogą, bodifleksą, aerobiką ar pilatesą, iš tiesų jaučiasi po treniruočių geriau. Jis tikrai geriau atrodo ir išvengia kai kurių ligų. Jo smegenys iš tiesų persipildo laimės hormonais ir mankštindamasis jis netgi gali patirti orgazmą. Tačiau neretai toks žmogus ima nepagrįstai tikėtis, kad dėl tokių pastangų jis niekuomet nesusirgs ir niekada nemirs.

Žinoma, kartais jį aplanko tokia baisi mintis, tuomet jis skuba susileisti sensacingus gyvenimą prailginančius maisto papildus. Seniau jis vartodavo ženšenį, „mumijo“ arba grybo „čagos“ užpilą. Dabar, turėdamas atliekamų pinigų, jis geria polivitaminus, antioksidantus, o jei turi atliekamų tūkstančių, užsienyje įsigyja resveratrolio, ilginančio gyvenimą pelėms bei susileidžia kamieninių ląstelių, atstatančių kai kuriuos audinius.

Nepaisant visų šių pastangų, toks žmogus vis dėlto kartais suserga kokia nors banalia liga. Jis taip pat kosėja bei snargliuoja per epidemijas, jam irgi būna kaklo osteochondrozė, pasitaiko ir kraujagyslių, ir onkologinių ligų. Ir, deja, jis taip pat miršta. Tačiau „normaliai“ gyvenantis žmogus tokiais atvejais, kai suserga, gali graužtis: štai, mat, pats kaltas, nesaugojau savęs…

O sveikuolis jaučiasi baisiai sutrikęs ir niekaip negali suvokti: už ką jam atitenka tokia Dievo bausmė? Neretai jo tikėjimas savo pastangų efektyvumu susvyruoja ir iš tikinčiųjų sveika gyvensena jis pereina į eretikus. Kažkas ne taip šiame pasaulyje – supranta jis. Juk jo pastangos neveda prie logiško rezultato!

Žmogus, besimokantis teisingai spręsti konfliktus, pirmiausiai susitvarko su agresija. Jis tampa konstruktyvaus bendravimo ekspertu ir kiekvieną problemą perveda į sprendimą. Tai – puikus rezultatas kalbant apie verslą ar vadybą. Taip, jis retai kada „užsidega“, jis moka vesti derybas ir jo namuose retai kada dūžta indai bei pasigirsta klyksmai. Tai, be abejo, kelia pavydą tiems kaimynams, kurių namuose yra nuolat riejamasi ir smurtaujama. Tačiau kuo jis sumoka už tokį dirbtinai išmoktą bendravimą?

Paklauskite žmogaus, kuris tokiu būdu bendrauja daugelį metų. Būdamas nuoširdus, jis pasakys jums: „Aš nesijaučiu savimi“. Kitas dažnas skundas: „Jaučiuosi negyvas“. Iš tiesų už meną vengti agresijos žmogui tenka sumokėti gyvybingumo sumažėjimu ir draugų pasitikėjimo kritimu.

Paaiškėja, kad draugai ir netgi sutuoktiniai norėtų jį matyti gyvą ir natūralų labiau, nei konstruktyvų ir supratingą! Vienas dalykas – kaip su tavimi kalba prekybos centro kasininkė, ir kita – artimas tau žmogus. Už nuoširdumą mes tikimės nuoširdumo. Jei ne – mes atmetame žmogų. Ir tai jam – didelis netikėtumas. Juk jis nuoširdžiai tikėjo, kad neurolingvistinio programavimo, pozityvaus mąstymo bei konstruktyvaus konfliktų sprendimų metodikos yra lygaus, malonaus bendravimo garantija! Jis viską darė taip, kaip parašyta populiarios psichologijos knygutėse. Jis netgi konfliktavo namuose taip, kaip išmoko kokiame nors psichologijos seminare. Tad kodėl artimieji žmonės jį kaltina nenuoširdumu, ką reiškia jų posakiai: „Geriau jau tu nusikeiktum“? Kodėl jį kaltina, užuot pasidžiaugę jo konstruktyviu bendravimu?

Nes mes norime matyti jį „tikrą“, o ne konstruktyvų.

O štai žmogus, kuris savo gyvenimo kredo padarė nesavanaudišką pagalbą kitiems. Jis – ten, kur sunku. Jis glosto našlaičius gatvėse ir rūpinasi visais, ką sutinka. Jis niekad nieko neprašo sau. Jam išvis nieko nereikia. Jis nori gyventi taip, kaip moko šventųjų kankinių gyvenimo aprašymai. Jis tobulina save, kovodamas su savo „ego“. Tačiau, žinoma, jis per menkas, kad lygintų save su šventaisiais. Jis – iš tų, kurie pasako jums: „Jūs sėskitės, aš pastovėsiu“. Dovanų jis nepriima iš principo.

Paklauskite savęs, kaip jūs jaučiatės šalia tokio žmogaus? Jūs atrasite, kad jaučiatės nepatogiai. Kad kažkas šiame gerajame žmoguje yra ne taip. Kad jūs netgi jaučiate sąžinės graužatį, kai gaunate jo nesavanaudišką pagalbą. O jei jums tenka su tokiu žmogumi gyventi po vienu stogu – jums tampa nepakeliamai sunku. Ir jeigu visai atvirai – kad jūs tyliai nekenčiate tokio žmogaus. Tyliai – nes jis verčia jus jaustis menku. Egoistu. Nevertu jo. Kaltu prieš jį. Tačiau nieko blogo padaryti jam ar pasakyti jūs negalite. Juk jis geras. Už ką? Jau geriau jis imtų ir paprašytų, o dar geriau – pareikalautų ko nors iš jūsų. O jei visai atvira- kad kur nors išvažiuotų.

Žmogus, tobulinantis save fiziškai, psichologiškai ir morališkai – kodėl su juo nėra lengva? Kas čia per paslaptinga aura sklinda nuo tokio žmogaus? Ką jis daro ne taip? Tobulėjimo metodikos netobulos? O gal tiesiog aplinkiniai – „pilka masė“, neverta jo piršto, dėsningai jam tyliai pavydi ir todėl nekečia?

Panašu, kad reikalas yra štai koks. Pirmiausia, skirtingai nuo „priėmimo“ arba tolerancijos, tobulinimo idėja kyla iš nepriėmimo. „Mes turime sugriauti seną, tada pastatysime naują“ – taigi ką nors tobulinant tenka nekęsti. Nekęsti savo apvalaus pilvo, netaisyklingos figūros, savo pykčio bei pavydo, savo mąstymo klaidų, savo egoizmo. Nekęsti velnio ir netobulumo. O kai ko nors nekenti, iš širdies einanti neapykantos banga nesustoja ties tavimi, o išspinduliuoja toliau – į aplinkinius žmones, į netobulą žmoniją ir netobulą pasaulį.

Antra, būdami gyvi žmonės, mes instinktyviai labiau už konstruktyvumą ir tobulumą vertiname gyvybingumą . Mes norime, kad pirmiausia žmogus būtų gyvas, o tai reiškia – klystantis, pykstantis, besidžiaugiantis, kažko nežinantis, kažkuo naivus ir netobulas. Būtent dėl to mes taip mėgstame žiūrėti į mažus vaikus. O psichologiškai besitobulinantis žmogus neretai eina kitą pusę – į suaugusio susirūpinimą, rimtumą, į tėvišką žinojimą, kas yra gerai ir blogai. Iš gyvo padaro jis tampa knyga apie tai, koks turėtų būti idealus padaras.

Tad gerbiami tobulumo ieškotojai, tobulėkime į sveikatą, bet nenustebkime: vieną gražią dieną gali paaiškėti, kad gal verta išmokti priimti savo ir kitų netobulumus. Taip, taip, ir savo apvalų pilvą, ir savo pyktį, ir savo moralės spragas…

Originalas


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *