Kitų žmonių pažiūros ir nuomonės

Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tikriausiai ne šiaip gamta sukūrė žmones tokius skirtingus, su savomis nuomonėmis ir požiūriais į gyvenimą. Turintys panašias pažiūras žmonės tampa draugais, o tie, kurių pažiūros nesutampa – priešais. Kitaip būtų nuobodu gyventi. Kitas reikalas, kai mes negalime susitaikyti su kitokiomis pažiūromis, iš anksto laikydami jas klaidingomis ir melagingomis. Užsispyrę įrodinėjame visiems tik savo tiesą, keldami aplinkiniams visiškai teisėtą pasipiktinimą.

Neneigsiu, aš irgi taip elgiausi. Grynai egoistiški poelgiai būdingi visiems žmonėms, o labiausiai – perfekcionistams. Ne taip jau seniai nusprendžiau pagaliau pasikeisti į šiek tiek liberalesnę pusę. Bent šiek tiek.

Negalima smerkti žmogaus už tai, kad jis rūko, jaučiasi rūkydamas labai komfortiškai ir neturi jokio noro mesti. Mes, žinoma, galime jį pabauginti liūdnomis rūkymo pasekmėmis, bet nejaugi rimtai manote, kad rūkorius šito išsigąs? Jis tik pasidarys išvadą, kad reikia laikytis nuo jūsų, nes toks pamokslavimas ir įkyrumas jam nemalonus.

Kažkas šiame pasaulyje kraustosi iš proto dėl klasikinės muzikos, o kažkas ateina į tokį koncertą tik tam, kad normaliai išsimiegotų.

Kas jums davė teisę vadinti Šopenhauerio neskaičiusį žmogų debilu?

Mes galime išsakyti savo nuomonę, tačiau visiškas idiotizmas tikėtis, kad žmogus po jūsų žodžių jau rytojaus dieną radikaliai pakeis savo gyvenimą vien dėl to, kad išgirdo tokius išmintingus jūsų patarimus. Jeigu kažkas panašaus nutiko, iš to seka logiška išvada: tas, kurį mes įtikinome – nėra pilnavertė asmenybė.

Įsimylėję, mes kažkaip vaikiškai žavimės mylimo žmogaus bruožais. O paskui, praėjus kiek laiko, pradedame lyginti jį su savimi, aptinkame ydų ir puolame jas taisyti. Kas vyksta toliau? Arba dėl silpno charakterio mūsų antroji pusė prisitaiko ir paklūsta, arba pradeda spyriotis ir duoda atkirtį. Pirmuoju atveju gauname sau į partnerius bevalį skudurą, kuris, kai pasieksime galutinį savo tikslą, kai jis taps mums priimtinas, mūsų jau nebepatenkins. Arba susiduriame su aršia gynyba ir dar stipriau stengiamės žmogų sugniuždyti, pradedame kivirčytis ir galiausiai išsiskiriame.

Dabar, „stojusi į doros kelią“, aš kiekvieną dieną kartoju sau frazę: „Visi mes individualūs ir jeigu aš bandysiu žmogų keisti, rezultate gausiu tikslią savo pačios kopiją“ Po tokio atradimo pradingsta bet koks noras brukti kam nors savo nuomonę. Pasaulis suvirpės iš siaubo, jeigu jame staiga atsiras mano klonas.

Perdedu, savaime aišku, tačiau man tokia motyvacija padeda.

Taip kad būkime pakantesni vienas kitam ir pasaulis taps kur kas šviesesnis ir jaukesnis.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI