Klaidingi darboholikų įsitikinimai

Darbdaviai myli darbštuolius. Darbuotojas, kuris dirba po 12 ir daugiau valandų per dieną, pietaudamas kuo pakliuvo to paties darbo metu, be jokios pertraukos, kaip taisyklė, labai gerbiamas viršininkų tarpe. Tačiau toli gražu ne visada toks darbštumas baigiasi sparčiu kilimu karjeros laiptais. Realybė kur kas rūstesnė, tokie žmonės labai greitai susiduria su problemomis produktyvumo srityje, konfliktais šeimoje ir bėdomis su sveikata.

Pateikiame visą eilę klaidingų įsitikinimų, kuriais darboholikais įvaro save į aklavietę. Ir siūlome variantus, kaip išvengti saviapgaulės.

Pailsėsiu vėliau, kai sumažės reikalų

Ką darome. Atidedame poilsį ir darbo krūvio sumažinimą patogiam momentui. Atrodo, kad dar truputėlis, dar šiek tiek pastangų, iškuopsiu štai šiuos reikalus ir galėsiu pagaliau ramia sąžine atsipalaiduoti. Tačiau projektas seka projektą, be jokių pertraukų, ir mes save visiškai išsekiname, atkakliai ardami kaip juodi jaučiai, kaip apsėsti vis iš naujo ir iš naujo.

Ką reikia daryti. Suprasti tokio elgesio priežastį. Pavyzdžiui, daug kas bijo pražiopsoti kažką reikšmingo.

Jei atpažinote šiame punkte save, turėkite galvoje, jog kažko atsisakyti – visiškai normalu. Visų darbų nenudirbsi, o visų pinigų neuždirbsi. Vietoje to, kad drebėtumėte dėl kiekvieno menkniekio ir nervintumėtės, kad daugiau tokia galimybė gali nepasitaikyti, dažniau sau kartokite: „Tai, kas skirta man, nuo manęs nepabėgs“.

Jeigu šito nepadarysiu aš – nepadarys niekas

Ką darome. Darboholikai – klaikūs perfekcionistai. Sulig kiekvienu nauju projektu mums vis sunkiau atsikratyti minčių apie tai, kaip visa tai padarius dar geriau, dar tobuliau ir idealiau. Įdedame į šį darbą visą savo širdį: argi galima tokioje situacijoje pavesti dalį darbo štai tam kolegai, kuris amžinai vėluoja? Ne, jis tiksliai paves. Geriau pats, viską – pats. Taip ramiau ir patikimiau.

Ką reikia daryti. Jeigu skęstate darbų rutinoje, nebeaprėpdami visų reikalų apimties, verta pagalvoti, kodėl visa tai jus užgriuvo. Galbūt vertėtu išmokti deleguoti įgaliojimus, o nesusiversti visos naštos sau ant kupros? O svarbiausia – turėkite galvoje: daugeliu atvejų, jeigu kažko nepadarysite būtent šiandien, rytojaus dieną nebus jokios katastrofos. Taip kad suteikite sau galimybę bent truputėlį atsipalaiduoti.

Jeigu atsisakysiu papildomo darbo, į mane rimtai nežiūrės

Ką darome. Pasiraitojame rankoves ir imamės visko, ką siūlo viršininkai. Reikia padirbėti per išeigines – dirbame. Reikia užtrukti kelioms valandoms ir kažką užbaigti – užtrunkame. O kaip gi kitaip? O ką, jei staiga bosas nutars, jog nesu vertas šių pareigų, kad man trūksta kompetencijos, kad nesu pajėgus susidoroti su tokia užduotimi?!

Ką reikia daryti. Pripažinkite patys sau, kad net jeigu išsinersite iš kailio, tokio pasiaukojimo vadovybė vis tiek gali nepastebėti, o ir nuo etatų mažinimo jūs niekada nesate apdrausti. O dar vietoje to, kad suteiktų trokštamą paaukštinimą, jus gali įsidėmėti kaip niekada žodžio „ne“ pasakyti nedrįstantį žmogelį, kuriuo labai lengva manipuliuoti ir be gailesčio eksploatuoti kaip darbinį gyvulį.

Jeigu laiku neatsiliepsiu, įvyks neatitaisoma tragedija

Ką darome. Ir taip jau retas išeigines dažniausiai praleidžiame namuose. Ir be paliovos tikriname paštą, pranešimus, o jeigu yra galimybė atlikti darbą iš namų, būtinai darome dar ir tai. Pakanka išeiti į žmones, ir ant mūsų pasipila draugų ir artimųjų priekaištai dėl to, kiek daug dirbame, kaip jiems įkyrėjo mūsų nesiliaujantis skambėti darbo telefonas. Bet juk mes, darboholikai, iš tiesų negalime jo ignoruoti: o ką, jeigu kažkas skubaus?

Ką reikia daryti. Reikia suprasti, kad gyvenimas neapsiriboja darbu. Jūs šauniai padirbėjote ir dabar nusipelnėte poilsio. Darbą stenkitės palikti darbovietėje, o laisvą laiką skirkite saviems interesams ir artimiems žmonėms. Jeigu jūsų darbo sutartyje neįrašyta sąlyga būti ryšio zonoje 24 valandas per parą, jūs su visiškai ramia sąžine galite po darbo nutildyti telefono garsą ar apskritai išjungti.

Išsikvėpti gali tik kiti žmonės, o aš galiu dirbti tiek, kiek man reikia

Ką darome. Šventai tikime, kad visiškai kontroliuojame situaciją. Žiūrime į kolegas ir galvojame: „Štai tas galėjo užimti kur kas aukštesnes pareigas, jei nebūtų tingėjęs“. Ir tuojau pat mintys apie save: „O štai aš būsiu tikras šaunuolis, užkursiu jiems pirtį“. Toks elgesys ypač būdingas perėjus į naują darbovietę, kai naujokas nuoširdžiai nesupranta, kodėl jo nauji kolegos dirba taip vangiai ir be ugnelės.

Ką reikia daryti. Nusileisti iš padebesių ant žemės. Padirbėję pašėlusiu ritmu, greičiausiai irgi „sudegsite“. Dirbant tokiu tempui ilgą laiką be poilsio, neduodant sau laiko atstatyti jėgas, tokia baigtis neišvengiama. Kaip rodo tyrimai, 50 valandų per savaitę – riba, po kurios produktyvumas neišvengiamai smunka ir organizmui reikalingas pilnavertis poilsis.

Sėkmingas žmogus yra tas, kuris daug pasiekė karjeros sferoje

Ką darome. Darboholikų savivertė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip praėjo diena darbovietėje: mes sunkiai pakeliame kritiką savo adresu, trokštame boso pagyrimų ir, ką jau čia slėpti – kolegų pavydo. Darbas kontroliuoja savivertę, jis tai išaukština mus mūsų pačių akyse, tai nusmukdo, o negatyvūs komentarai apie vyresnybei priduotą projektą išmuša žemę iš po kojų.

Ką reikia daryti. Pažvelkite plačiau į tai, iš ko susideda sėkmė. Kad pasijaustum sėkmingas, nebūtina susikoncentruoti vien tik į darbą. Aplinkui daugybė priežasčių jaustis laimingam: leiskite laiką su šeima ir draugais, susiraskite su darbu nesusijusių pomėgių.

Aš taip nusikalu – tegu pamato, koks aš atsakingas ir nepakeičiamas

Ką darome. Po darboholizmo kauke maskuojame poreikį jaustis reikšmingais. Iš tikrųjų tarp besikankinančių darbo vietose žmonių labai daug tokių, kurie šitokiu būdu demonstruoja pasauliui ar konkrečiam žmonių ratui savo reikšmingumą.

Ką reikia daryti. Išsiaiškinti tikruosius savo darboholizmo motyvus. Kas jus skatina žengti į priekį – noras įrodyti, kad esate ne blogesnis už sąlyginį „mamos draugės sūnų“, siekis įgelti partneriui, smogus į jam skaudžią vietą, atseit, pasižiūrėk, kaip pavargstu, o čia dar tu lendi su savo pretenzijomis. O gal užslėpta nuoskauda?

Suradę priežastį, kuri ėda jus iš vidaus ir stumia į darboholizmą, ir tą priežastį panaikinę, imsite gyventi savo gyvenimą. Atsikratę kompleksų, nuoskaudų ir nepasitenkinimo, galėsite susidėlioti prioritetus kitaip.

Šiandien nesigaus, bet sekantį kartą atsigriebsiu

Ką darome. Skirtingai nei darbo sferoje, reikalai asmeniniame darboholiko gyvenime dažniausiai klostosi prastai. Darbe veržiamės į kovą, esame geraširdžiai ir pareigingi, o šeimos rate pavirstame pavargusiais pikčiurnomis. Mes net nesuprantame, kiek daug visko pražiopsome, kai pasiliekame darbe eiliniams viršvalandžiams.

Ką reikia daryti. Kad ir kaip banaliai tai skamba, bet reikia pasverti visu pliusus ir minusus. Geriau raštu, ant popieriaus, taip bus akivaizdžiau. Ir sekantį kartą, prieš automatiškai, su šypsena veide, sutikdami su boso prašymu užbaigti per išeigines kolegos nebaigtą ataskaitą, brūkštelkite ant lapelio, kas jūsų laukia. Taip, viršininkui tai labai patiks, bet gali reaguoti ir kaip į savaime suprantamą dalyką, deramai neįvertinti. O tuo metu jūsų vaikas liks be pasakos prieš miegą, nepasivaikščios parke, jūs pats nesusitiksite su draugais ir t.t. Patys rinkitės, kas geriau.

Pradedu nervintis, laikas ieškoti, kuo užsiimti

Ką darome. Mus apima nerimas, vos tik tvarkaraštyje šmėsteli laisvesnis langelis. Ir darboholikai šį nerimą visiškai neteisingai traktuoja. Tai anaiptol ne signalas, kad laikas atnaujinti intensyvią veiklą.

Ką reikia daryti. Išliekite emocijas ir savijauta netrukus stabilizuosis. Perkrovos situacijoje, kai darboholikas savaitėmis, o gal ir ištisais mėnesiais kankina save darbais, augantį nerimą reikia traktuoti kaip organizmo reakciją į permainas. Ir tai tikrai ne ženklas iš aukščiau, kad poilsio nenusipelnėte ir reikia grįžti į rikiuotę. Viskas, ko tokiu atveju reikia – įsiklausyti į save ir laiku padaryti pertrauką.

Jeigu daug dirbsiu, pasieksiu didelių rezultatų

Ką darome. Pamirštame, kad kiekybė ne visada perauga į kokybę. Kad mes ir taip labai daug laiko skiriame darbui, tačiau tai negarantuoja kilimo karjeros laiptais, nesuteikia ypatingos laimės.

Ką reikia daryti. Sumažinti tempą. Realybėje darboholikai ne tokie jau labai ir produktyvūs. Psichologai išskyrė kelis darboholikų tipus, ir anaiptol ne visi jie pasiekia gerų rezultatų. Dauguma jų tampa priklausomi būtent nuo paties darbo proceso, patiria malonumą, kai įsitraukia į veiklą. O tie, kuriems labiau rūpi rezultatas, fiziškai negali kiekvieną dieną būti ypatingai efektyviais ir kaip visi žmonės turi pailsėti.

Darboholizmas ne toks jau ir pavojingas

Ką darome. Darboholikai – ne robotai. Jie jaučia nuovargį, tačiau laiko jį savaime suprantamu dalyku, manydami, kad tai yra vienas iš jų įdėtų pastangų rezultatas. Tuo pat metu jie ignoruoja organizmo poreikį ilsėtis ir tikisi, kad negalavimai praeis savaime. Jeigu darboholizmas išties būtų pavojingas, jį tikriausiai pripažintų liga, teisingai?

Ką reikia daryti. Pripažinti faktą, kad sergate priklausomybe. Jeigu artimieji vis dažniau kalba, kad esate visiškai pasinėręs į darbą ir jis negatyviai veikia jūsų savijautą, įsiklausykite į šiuos žodžius. Tyrimai įrodė darboholizmo ir psichikos sutrikimų ryšį. Padidėjęs nerimas, depresija, visa eilė kitų negalavimų… Azijos šalyse, kurios pirmauja darboholikų skaičiumi, išplito toks reiškinys kaip mirtis nuo pervargimo, kurį sukėlė su darbu susijęs stresas, viršvalandžiai ir neteisinga mityba.

Darboholizmas pradinėje stadijoje gydomas banaliomis 2 savaičių atostogomis, su sąlyga, kad tuo metu išties galėsite abstrahuotis nuo reikalų ir atsipalaiduoti. Rimtesniais atvejais teks peržiūrėti dienos režimą ar net pasitelkti specialistus.

adme



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI