„Nedaryk to, nedaryk ano, nelakstyk, neliesk, ne-ne-ne-ne…” Pažįstama situacija? Neretai suaugusieji taip ir švaistosi pamokymais: „neik į virtuvę, neliesk vazos, neimk žirklių” ir t.t., nepaaiškindami, kodėl negalima. Vaikai gi dažnai pažeidžia draudimus, tėvai pyksta, barasi, vėl draudžia ir vėl viskas iš naujo.
Žinomas anekdotas puikiai iliustruoja šią situaciją. Žmogus, papietavo kavinėje ir neradęs servetėlių ant stalo, galvoja, kuo jam nusišluostyti burną. Atsitiktinai jo žvilgsnis sustoja ties užrašu: „Prašytume užuolaidomis burnos nesišluostyti”. „Puiki idėja!” – apsidžiaugia kavinės lankytojas.
Arba kita istorija. Kai man buvo maždaug 4 metai, senelė leido pažaisti balkone. „Žaisk, tiktai galvos tarp virbų nekišk” – įspėjo. Kaip jau tikriausiai supratote, pirmas dalykas, kurį padariau – įkišau galvą tarp balkono turėklų virbų. Nepamenu, kaip mane išvadavo, bet sėdėti teko ilgai. Labai gerai pamenu, kad iki tol, kol močiutė nepasakė, man net į galvą nešaudavo kaišioti galvą tarp balkono virbų. Tačiau močiutė davė man idėją, kurią aš nedelsdama įgyvendinau.
„Ne” – labai klastinga dalelytė. Ji turi tendenciją nuolat iššokti iš mūsų proto. Tarkime, vietoje „Nemušk, nestumdyk”, pasilieka tiktai raginimas „mušk, stumdyk”, o vietoje „Neliesk, neimk” – „liesk, imk”.
Gal pamėginsime jos atsisakyti?
Vietoje „Nelįsk prie ugnies” galima pasakyti „Būk atsargus, karšta”.
Vietoje „Neliesk žirklių” – „Žirklės aštrios, gali susižeisti, skaudės”.
„Nelipk į balą” – „Apeik balą”.
„Nesisukinėk ant sūpynių” – „Pasėdėk ramiai, sukinėtis ant sūpynių pavojinga”.
„Nerėk” – „Aš tave girdžiu”.
„Nesipešk” – „Kodėl trenkei berniukui? Jam juk skauda”.
„Pats konstruktyviausias kelias – iš vanksto įspėti vaikus apie pavojus, nieko nedraudžiant”. – rašė Fransuaza Dalto. Atsisakę dalelytės „ne”, mes vaikams nedraudžiame, o paaiškiname jų veiksmų pasekmes, įspėjame apie pavojų.
