Ko būtina išmokyti dukterį

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir aiškiai sau fiksuoja:

  • Kokiame amžiuje mama nustojo rūpintis savimi?
  • Kada mama suprato, kad ji jau per sena visiems tiems dalykams ir nutarė, kad gyvenimas iš esmės jau baigtas?
  • Kokiame amžiuje mama suprato, kad yra neverta dovanų, gėlių, gero elgesio savo atžvilgiu?
  • Kada mama nustojo pirktis sau daiktus, kurie jai patiko?
  • Kaip mama žvelgia į save, kokiais žodžiais apie save kalba?

Čia svarbu ne vien tai, kas vyksta mergaitės akyse. Vaikai, ypač mergaitės, subtiliai jaučia netgi tai, kaip jūs bendraujate su savimi, būdama viena, jie labai jautriai pagauna jūsų nuotaiką.

Jeigu šiandien, kol niekas nemato ir negirdi, jūs, stovėdama vonioje, priekabiai save apžiūrėjote ir bent jau mintyse išvadinote save riebia karve, bjaurybe ir sene, nesistebėkite, jei po 20-30 metų tuos pačius žodžius išgirsite iš dukters. Tik sakys ji juos jau savo adresu. Ir štai jau jūsų mažylė ir princesė staiga tapo karve, baidykle… Iš kur ji tai paėmė? Iš ko išmoko?

Paklausite, kaip tai įmanoma? Jos juk nebuvo šalia tuo momentu, kai šitai pagalvojote. Tačiau ji visa tai iš jūsų nuskaitė, įsiminė ir pritaikė sau.

Kokiu būdu? Nieko sudėtingo.

  • Ji matė, kaip slapstotės nuo fotoaparatų ir nemėgstate žiūrėti į savo nuotraukas;
  • Ji matė, kokius drabužius nešiojate, su kokia nuotaika;
  • Ji pastebi, kad jūs jau seniai nebesisukinėjate prie veidrodžio ir nežvelgiate į savo atspindį su pasitenkinimu;
  • Ji girdi jūsų tylius atodūsius, kai pastebite naujas raukšleles ant kaktos;
  • Ji vaikšto kartu su jumis į parduotuvę ir mato, kad viską išleidžiate kitiems, nieko nepalikdama sau;
  • Ji mato ir tai, kad jei vaisių ant stalo mažiau negu žmonių, jūs pirmoji atsisakote, netgi jei tai jūsų mėgstamas vaisius. Atseit, aš apsieisiu…
  • Ji pastebi, su kokiu pavydu žvelgiate į jaunesnes moteris;
  • Ji girdi ir jūsų baimes, apie kurias juokais užsimenate vyrui, atseit, tu mane greitai tikriausiai mesi…
  • Ji yra šalia, kai jūs su pasibjaurėjimu skundžiatės, kad vėl tos sagos neužsisega, sustorėjau;
  • Ji jau nepamena, kada nuoširdžiai švytėjote iš laimės. Mama jos realybėje – labiausiai nusikankinusi ir pavargusi moteris pasaulyje;
  • Ji labai retai matė jus pasipuošusią ir gražią. Tik ypatingomis progomis. Paprastai jūs rengiatės patogiai ir praktiškai;
  • Ji girdėjo ir tai, kaip jūs barėte vyrą už gėlėms išleistus pinigus, yra svarbesnių reikalų;
  • Ji žino, kad beprasmiška klausinėti, ko jūs norite, kadangi pačios to nežinote;
  • Ji supranta ir tai, kad jūs tempiate visą šeimą, niekuo nepasitikite, niekam nepasakote „ne” ir absoliučiai savęs nevertinate.

Tačiau jūs esate jos mama, o tai reiškia, kad būtent jūs esate šios mergaitės idealas. Tokia, kokia esate. Kaip deivė, kurios niekas nevertina, kurioje viskas tobula.

Viskas, ką jūs darote, dukrai yra teisinga ir gera. Viską, ką ji mato, ji įsisąmonina kaip normą. Ir tai – būsimasis jos gyvenimas.

O dabar pasižiūrėkite į save ir pagalvokite, ar norėtumėte po 20-30 metų matyti savo dukrą lygiai tokią pat? Sąžiningai. Norėtumėte? Patinka jums šitas vaizdas?

Vaikai – pats tobuliausias kopijavimo aparatas. Jie pasiima viską: ir kas mums savyje patinka, ir kas nepatinka. Ir mes negalime šito vaizdo jų širdyje pakoreguoti, pagražinti ir pasakyti: „Paimk, dukrele, štai šitą mano gabalą, čionai aš labai puiki, kaip moteris. O štai šito jokiais būdais neliesk!” Lygiai taip pat jūs neuždrausite vaikui rūkyti, sėdėdama su degančia cigarete dantyse.

Jūsų mergaitė pasiims viską. Sulaukusi 5-7 metų ji sugers į save jus visą: jūsų požiūrį į ją, į vyrus, į pasaulį, į pinigus ir taip toliau pagal sąrašą. Ji kuo detaliausiai šią informaciją išsisaugos ir jau automatiškai pagal ją gyvens suaugusi. Jūs to norite?

Būtent automatiškai ji iš naujo gyvens jūsų gyvenimą, patirs jūsų likimą, taikys jūsų sąveikavimo su pasauliu metodus. Visa tai, ką jūs ir pati nesugalvojote ir nesukūrėte, o lygiai taip pat nusikopijavote iš savo mamos, o ji pasiėmė iš jūsų senelės ir t.t.

Galbūt jūs savo paveldą, gautą iš mamos, kažkaip pakoregavote, galbūt kažką pakeitėte, kas jums labiausiai nepatiko. Jūsų dukra vėliau irgi tuo užsiims, jeigu suvoks, kur veda automatiškas gyvenimas. O jeigu ne?

Dėl to, jeigu norite, kad jūsų mergaitė būtų laiminga, pradėti reikia nuo savęs. Nemėginti spręsti savos problemos per ją, nebandyti „padaryti iš jos žmogų” ir nesistengti maksimaliai apsaugoti jos ateitį. Pradėkite nuo savęs. Pradėkite kitaip žvelgti į save. Pagalvokite, kokį vaizdą mato jūsų mažoji ir leiskite jai pamatyti priešais save harmoningą moterį, laimingą, gerą, pilnavertę, šiltą, gyvą. Kuri save myli ir priima.

Tai geriausias dalykas, kurį mes galime duoti savo mažosioms princesėms.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *