Ko mus gali išmokyti vaikai?

Dažnai neturėdami laiko vaikiškiems žaidimams, mes suaugusieji daug ką prarandame. Vaikai moka tai, ką mes esame pamiršę, ką esame užspaudę, o gal net nuo savęs paslėpę.

Vaikai moko laisvės. Laisvės elgtis be gėdos, be ribų, be rėmų, nepaisant gamtos dėsnių. Vaikai moko buvimo čia ir dabar ir vaikiško sąmoningumo per naujumą, per stebėjimą įprastų dalykų. Jie mato pasaulį nesugadintomis akimis, jiems įdomus ir vikšras, ir vabalas, ir debesys ir purvo gabalėlis. Vaikai moko ne linijinio mąstymo, jie peržengia priežasties- pasekmės ribas ir mąsto laisvai ir erdviškai. Jiems tikros yra ir fantazijos, ir svajos, tikros ir pasakos ,ir mitai, jų pasaulis daug platesnis. Vaikai moko nuostabos, vidiniu džiaugsmu užkrėsti viską ką mato, ką liečia ir kuo tiki. Vaikai moko džiaugsmo. Kuo skiriasi vaiko žaidimas nuo suaugusio žaidimo? Ne, tikrai ne technologijų naujumu, pats žaidimo procesas skiriasi vidinio džiaugsmo išgyvenimu. Net tada, kai vaiko veide nėra šypsenos, ar džiugios nuotaikos atspalvio, vaikas džiaugiasi savo viduje žaisdamas. Nepertraukite vaiko, jam žaidžiant, vaikas vystosi, auga vidumi, kūrybiškai tobulėja žaisdamas. Tuo metu jam daugiau svarbesnis yra žaidimas, nei valgis, miegas, ar dar kas kita.

Norėdami vaikams ugdyti kūrybingumą turime suvokti, kad pagrindinė mūsų užduotis nestabdyti vaiko kūrybingumo, užgožiant jį savom taisyklėm, patarimais, rekomendacijomis ar nereikalinga pagalba. Kūrybingumo ugdymui nereikia specialių priemonių, nereikia pasiruošimo, tai veikla orientuota ne į rezultatą, tai veikla orientuota į procesą. Svarbiausia yra pilnas įsitraukimas į bendrą veiklą. Vaikai labai intuityviai jaučia tėvų atsainų žaidimą kartu ir jie patys pasiūlo tėvams baigti žaisti, lyg juos atleisdami nuo šios pareigos, paliuosuodami iš šio darbo.

Kūrybingumą galime lavinti pasitelkdami vaizduotę, pats paprasčiausias pavyzdys yra debesų stebėjimas ir bandymas jiems sugalvoti pavadinimus, įžvelgti besikeičiančius vaizdus, juose kažką atpažinti. Kurti istorijas iš to , kas vyksta čia pat, šalia.

Vaikų ir suaugusių kūrybingumą galima pademonstruoti labai paprastu eksperimentu, štai rankose aš turiu pieštuką, kiek skirtingų daikto pritaikymo būdų jūs galite sugalvoti? Penkis ar dešimt sugalvoja suaugę ir iki penkiasdešimt sugalvoja vaikai. Jiems nėra realybės ribų, pieštukas gali turėti mamą ir turėti broliukų ar sesučių, jis gali būti modernus įrankis nosiai ar ausiai pakrapštyti ir ornamentų purve ar smėlyje kūrimo įrankis. Kodėl gi ne? Ar užduoty buvo paminėta, kad reikia realaus pritaikymo?

Štai šis paprastas eksperimentas gali tapti puikiu lavinimo žaidimu vaikams ir jums, kas daugiau ko sugalvos?

Svarbu lavinti ne tik kūrybiškumą, bet ir kūrybinį džiaugsmą. Suaugę kūrybą ima vertinti per vertės prizmę, vaikai tai vertina per emocinį malonumą. Skatinti vaikus turime dėl proceso ir jo teikiamo malonumo, o ne dėl rezultato. Nes rezultatas yra jau skonio reikalas, vienam patiks, kitam ne.

Įsitraukimas. Ugdant vaiką nepakanka jo dienotvarkę užimti nuolatiniais būreliais, svarbu skirti laiko tėvų ir vaikų bendravimui. Kokybišką buvimą kartu vertina net ir skaitmeninė vaikų karta. Gera yra laiką leisti žaidžiant vaidmenų žaidimus. Paprasti, bet naudingiausi yra šeimos ir namų žaidimai. Vaidinti namus, atlikti tėčio, mamos, brolio ar močiutes vaidmenis pasikeičiant yra naudinga tam, kad vaiko empatijos jausmas lavėtų ir didėtų suvokimas, ką reiškia būti mama ar tėčiu. Žaidimu paversta tėčio ar mamos diena, kai vaikas perima visas suaugusio pareigas, o suaugęs tampa vaiku, ugdo vaikui atsakomybę ir pareigų sampratą.

Pilnas įsitraukimas į žaidimą reiškia žaidimas abejomis rankomis ir be pašalinės veiklos už žaidimo, negalvojant, ką teks nuveikto paskui. Suaugę žmonės nuobodžiauja žaisdami, nes negeba patirti žaidimo džiaugsmo arba yra pavargę nuo savo dienos darbų.

Dialoginis žaidimas, kai sugalvojate vaidmenis ir iš jų tiesiog kalbėdami kuriate istorijas. Viena iš tokio žaidimo variacijų yra viešumoje pasirinktų žmonių stebėjimas ir jų įgarsinimas. Tinka kavinė, laisvalaikio ir poilsio erdvė, stotis.

Žmonių stebėjimas ir bandymas atspėti jų istorijas, lavina vaiko pastabumą ir leidžia pagal stebimus požymius atpažinti kito žmogaus emocijas, profesiją, gal net istoriją. Dalijimas savo įžvalgomis ir nuomonėmis turtiname savo vaiką.

Juokingų istorijų kūrimas, fantazavimas paeiliui, kas šauna į galvą. Vaikai tą žaidžia vienas su kitu sakydami: “ o žinai kas būtų, jei dabar tu būtum be kojų ar rankų, o kas būtų jei tavo veidas taptų žalias ir iš nosies lystų makaronai…”

Nuobodulys yra puikus pedagogas, kuris motyvuoja susigalvoti naujų veiklų. Laisvi nuobodulio inicijuoti žaidimai labai daug pasako apie vaikų vidinius talentus. Vaikystės žaidimai daugeliui yra tapę profesine veikla, nes tai, ką tu neverčiamas žaidei, tuo galėtum užsiimti ir suaugęs. Nuolatinis suaugusius žmones varginantis klausimas “ką man veikti”, turėtų virsti atsakymu “pabandyk nieko neveikti”. Tik erdvė , neapkrauta skaitmeninėmis technologijomis, ir neapribota “neliečiamų daiktų” stirtomis lavina vaikų vaizduotę. Nuobodžiaudami vaikai ima skaityti, rašyti, kurti, piešti, fantazuoti. Tik iš fantazuotojų gimsta genijai, tad nežudykime vidinių vaiko genijų savo siauru realybės suvokimu.

Veido mimikos žaidimai su veidrodžiu, “o parodyk kaip tu atrodai supykęs…,o padaryk, lyg pyktum dar labiau…” , o “kaip tu parodai, kad tau gėda”? Savęs pamatymas veidrodžio atspindy užtvirtina suvokimą, kad emocijas gali matyti ir kiti. Leidžia sinchronizuoti jauseną ir mimiką. Juokas ir geras nusiteikimas suartina vaikus ir tėvus, leidžia vaikui pasitikėti savimi ir suaugusiu. Vaikai mokosi kopijuodami, iš pavyzdžio, jei suaugusio vidus disonuoja su išore – tokio elgesio išmoksta ir vaikai.

Pastabumo, dėmesio, atminties moko paprastas žaidimas, kurio metu užduotis yra pasivaikščiojimo metu suskaičiuoti matytus šunis, kates, pamestas pirštines, pamatytas raudonas mašinas. Jei žaidimą nenutraukdami tęsite ištisą savaitę, pasitelkdami ir sukurtas istorijas, “o kas galėjo pamesti šią pirštinę?”, o “kur gyvena tas šuo, kuo jis vardu, ką jis mėgsta”? – lavinsite vaiko dėmesį ir ilgalaikę atmintį, be to ir kūrybišką mąstymą, bei pasakojimo meną.

Vaikai mėgsta ir atminties žaidimus. Papasakoti dienos įvykius nuo pabaigos į pradžią, nuo vakaro iki ryto, tokiu būdu jūs sužinosite, ką veikė vaikas, o jis galės ugdyti savo atmintį ir kūrybingumą.

Kūrybingumą galima ugdyti per pasakojimus. Bandykite pakurti ateities planus, paburdami, nuspėdami metų įvykius.

Ugdyti sąmoningumą galima ir per judesį ir judėjimą. Vaikščiojimas imituojant gyvūnus, keičiant tempą.

Svarbi refleksija po kiekvienos kūrybinės užduoties, kaip jaučiasi, kas patiko, netiko. Kiekvienas žaidimas ar eksperimentas turi būti baigiamas ne staiga, o pasiliekant laiko pasidalijimui, ką jis mums davė, kuo praturtino ir pradžiugino. Žaidžiant kartu dingsta riba tarp to, kas ugdo, o kas ugdosi, žaidime visi lygūs.

Daiva Žukauskienė



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI