Ko prisigalvojome sau vietoje laimės

Viskas lygtai vyksta ne taip ir tu ne gyveni, bet „egzistuoji“. Tartum stovėtum milžiniškame transporto kamštyje ir tarsi ir kažkur važiuoji, tačiau nejudi iš vietos.

O štai kiti, įstrigę toje pačioje eismo juostoje kažkaip įsigudrina pažengti per kelis kilometrus į priekį – namuose, laimingoje santuokoje, belaukiant antrojo vaiko, už poros žingsnių nuo patekimo į Forbes sąrašą.

Vyksta tai, kas vadinama „fokusuojančia iliuzija“ – mes sukoncentruojame dėmesį į gyvenimo aplinkybes ir sąlygas (ar turime statusą simbolizuojančių daiktų, namų užmiestyje, didelį atlyginimą ar aukštą socialinį statusą), o ne į realų gyvenimą žmogaus, kuris turi tai, kas mus taip vilioja. Mes nenorime nieko žinoti apie tai, ar laimingas tas žmogus, su kokiomis mintimis jis pabunda rytais, ar turi jis žmogų, kuris jį ištikimai myli, ar nesigydo jis nuo gilios depresijos, ar nekentėjo smurto vaikystėje, kuris paliko randus širdyje – ne, visa tai nepatenka į mūsų žmogiško susidomėjimo zoną, mes viską seniai nusprendėme už tą žmogų: pas jį viskas super visuose gyvenimo frontuose, nesuk man galvos, tu nuobodus.

Ir aš dabar ne apie žmones iš afišų kalbu, o apie realius, su kuriais norom nenorom save lyginame, savarankiškai ar paskatinti artimųjų: draugus, brolius-seseris, pusbrolius-pusseseres, kolegas iš darbo, vyresnių kolegų vaikus, buvusius klasiokus ar tiesiog „buvusius“… Trumpiau tariant, kalba eina apie daugmaž bendraamžius, su kuriais startavote, tačiau kurie, kaip jums atrodo, nulėkė toli į priekį, o tu taip ir likai savo pilkumoje.

Ir iš čia – smarkiai perdedamas įsitikinimas, kad kažką turėdami, kažko pasiekę, kažką gavę jūs pasijausite laimingais. Taip, išlošimas loterijoje išspręs finansines problemas, tačiau visiškai nepaveiks savo niekingumo jausmo, kurį sukėlė sunkios skyrybos. Išsikovota nauja aukštuma karjeroje leis nušluostyti nosį tiems, su kuriais pas tave senos sąskaitos tame ambicijų žaidime, tačiau neapkabins tavęs, sugrįžusio iš komandiruotės namo. Numetusi 20 kilogramų atliekamo svorio tu kaip ir anksčiau gali likti nepatraukli vyrams, nes viduje esi tokia pat tuščia ir šalta, kaip ir anksčiau, o trys pagimdyti vaikai visiškai nereiškia, kad sugrįžus iš motinystės atostogų, pasaulis pasitiks tave toks pats geras – neretai tenka pradėti nuo nulio, nes per kelis metus tavo profesijoje daug kas pasikeitė.

Mes žvelgiame į svetimus pasiekimus (mūsų manymu) ir aistringai trokštame tokių pačių. Susifokusuojame ties pastebimiausiomis „pasiekimų“ pusėmis, visiškai ignoruodami tai, jog tos pusės tėra regima ledkalnio viršūnė. Visa kita – baisu, skausminga, nepatrauklu, asmeniška, ir visa tai slypi po vandeniu.

Aš tikiu: esmė ne tame, matai tu stiklinę vandens pusiau tuščią, ar pusiau pilną. O tame, ar nori tu gerti. O dabar – sudėtinga ir graži metafora: „Nebuvo atlikta nė vieno mokslinio tyrimo, kuris išties įrodytų, jog žmogui būtinos pagarsėjusios 8 stiklinės vandens per dieną“. Kitaip sakant, tai, ką susigalvojome sau patiems kaip „laimę“, nusižiūrėję į kitus – tai viso labo iliuzija. Realybėje reikia būti pasirengusiam tam, kad pasiekus trokštamų rezultatų, euforijos nepajausime, gyvenimas kardinaliai nepasikeis, tu nenumirsi ir neatgimsi tapęs absoliučiai kitu žmogumi.

Ir jeigu reikia rinktis tarp trumpalaikio džiugesio dėl to, kad finišavai greičiau už kitus, jausdamas tuo pat metu, kad išeikvojai paskutines jėgas ir tarp švelnaus džiaugsmo, kurį suteikė bėgimas lengvu tempu, nesivaikant prizų, tai aš visada pasirinksiu antrą variantą – man daugiau nebeįdomu aiškintis, kokios yra mano galimybių ribos ir sutikti su viskuo, kas išstumia mane iš komforto zonos.

O apskritai aš vis labiau įsitikinu, kad nėra nieko teisingo, universalaus, pritaikomo visiems. Kad apie gyvenimą išvis negalima galvoti naudojant kategorijas „gerai“ ar „blogai“ – niekas nenulemta iš anksto, niekas neįrodyta, gali nutikti viskas, kas tik norite. Eksperimentuok – ir susirasi tai, kas suveiks būtent su tavimi. Nėra teisingo ar neteisingo kelio, vienintelio teisingo būdo gyventi, kurį palaimino bažnyčia ar mokslininkai, mama ar tėtis. „Ko tai nuobodoka“ būsena ilgai netrunka, paprastai jau po kokio mėnesio tu su ilgesiu prisiminsi dienas, kai viskas buvo stabilu ir prognozuojama ir pradėsi vertinti tą stabilumą ir prognozuotumą, nes staiga suprasi: sistema veikė. Ir jeigu tau pavyko užtikrinti jos stabilų veikimą – tu jau pasilypėjai aukščiau už tuos, kurie tiesiog sėdėjo ir laukė stebuklų.

Mes pradedame teikti pirmenybę tam, ką įsigijome ir galime adaptuotis beveik prie kiekvienos situacijos (išimtis – nesiliaujantis skausmas) – iki tokio laipsnio, kad pasijustume laimingais. Kitaip sakant, kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, mes sugebėsime jas priimti ir surasti džiaugsmų naujose sąlygose. Vadinasi, tos potencialios galimybės, kurias mes taip bijome pražiopsoti, tie reikalai, su kuriais taip bijome nesusidoroti, tas darbas, kurį galime gauti ar prarasti, mūsų psichologinei savijautai padarys nepalyginamai mažesnį efektą, negu mums atrodo.

Šaltinis