Kodėl apkalbinėjame?

Originalas

Skleisti paskalas – negerai. Tai mes įsisąmoninome dar vaikystėje. Negalima aptarinėti žmogaus, jei jo nėra šalia, – tai jau iš etikos vadovėlio. Ir dar viena socialinė teorija, nepritaikyta praktikoje – apkalbinėja visi – ir tie, kas galvoja, kad tai blogai, ir tie, kam viskas vienodai.

Kas pirmas paskleidė gandą apie tai, kad išnarstyti žmogų po kaulelį gali būti malonus užsiėmimas, – nežinoma, vienok, šio reiškinio kilmę psichologai išanalizavo, o tinkamos tiriamosios medžiagos turėjo daugiau nei pakankamai. Žurnalas „Shape” pateikia savo versiją apie apkalbas.

Įsivaizduokite: jūs ateinate į naująją darbovietę, susipažįstate su kolegomis, įsitaisote darbo vietoje, prasikamuojate visą darbo dieną – ir su ramia sąžine, bet su nežymiu jauduliu širdyje einate namo. Ir net gi neįtariate, kad visą tą laiką šių žmonių kompanija energingai aptarinėja jūsų inteligentiškumo lygį, manieras, įpročius, rankinę, suknelę, kokia jūs, lyginant su prieš tai dirbusia darbuotoja, – geresnė, blogesnė, jaunesnė, labiau patyrusi, malonesnė…. Tarp kitko, jums tiesiog tai nerūpi, jūsų galva dabar užimta kitkuo, svarbesniu, nei kad dar galvotumėte apie amžinuosius dalykus, t.y. apie apkalbas darbe.

O dabar įsivaizduokite: ateina pas jus į biurą nauja mergina, prisistato, įsikuria…. Ką darote jūs su kolegomis pietų pertraukos metu? Teisingai: gyvai diskutuojate tema: „Blondinėms netinka tokia lūpų dažų spalva“ – ne piktai, o iš nuoširdaus smalsumo. Ir iš tikrųjų, jei pokalbio tema kirba visiems ant liežuvio galiuko, tai kodėl to nepadaryti?

Psichologai bando apsaugoti vadovus nuo per daug griežtų priemonių biuro apkalbų ir intrigų atžvilgiu. Patyręs viršininkas pasitelks gandus, kurie cirkuliuoja kolektyve, savo naudai – jie leis jam kontroliuoti kompanijoje vykstančius reikalus. Kolektyvas, kuriame darbuotojai kalbasi išskirtinai vien tik apie darbą, verslą analizuojantys psichologai laiko nesveiku.

Savo polinkio į apkalbas žmogus, kaip taisyklė, gėdijasi. Nors kiekvieną mėnesį yra išleidžiama dešimtys leidinių, skirtų tik žvaigždžių gyvenimui (nekalbant jau apie apkalbų skiltis, kurios egzistuoja beveik visuose laikraščiuose). Taip pat nemažėja interneto puslapių (gandų ir apkalbų skleidėjų, kuriuose lengva paslėpti visus galus) bumas. Ir žurnalistai greičiau rėksmingai parašys viršelyje nepatikrintą sensacingą gandą, nei patikimą faktą. Taip, visa tai daro pasaulį dar labiau netobulą, bet tik todėl, kad tai kažkam reikalinga.

Oskaras Vaildas rašė: blogai, kai tave apkalbinėja, bet dar blogiau, kai tavęs neapkalbinėja. Neaptarinėjami ir netampa apkalbų objektais tik tie žmonės, kurie sąmoningai nusišalina nuo socialaus pasaulio, netapatina savęs su juo, sukuria sau „namuką“, kiautą, iš kurio laikas nuo laiko iškiša savo smalsią nosį. Tokią individualybę galima surasti vidutiniškai 150 žmonių rate – tai socialinė aureolė. Su visais apie Kanto filosofiją nepasikalbėsi. Kai kurie mokslininkai mano, kad būtent maniera perteikti gandus ir apkalbas, aptarinėti žmones be jų žinios, daryti prielaidas ir užuominas (o būtent tai mes suvokiame po žodžiais „Eime, pasikalbėsime“) savo laiku sąlygojo galimybę kalbos vystymuisi.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios mums įdomios įžymybės, iš tikrųjų labai paprasta: jie tarsi dangaus gyventojai, bet tuo pačiu tokie patys žmonės, kaip ir visi. Smalsu, kaip jiems taip išeina, kokie mechanizmai veikia jų gyvenimus. Įžymybės gi iš savo pusės dar labiau pakaitina smalsumą, bandydami pasislėpti nuo publikos, arba, atvirkščiai, pritardami vienam ar kitam gandui, vadovaudamiesi principu: bet kokia reklama yra gera. Žmogiškosios meilės „antipodas“ – ne neapykanta, o abejingumas.

Kiekvienas iš mūsų ne kartą yra išgyvenęs ir šiltą, jaukų jausmą, kai draugiškame pokalbyje buvo išnarstomi po kaulelį bendri pažįstami, ir pykinantį pojūtį kažkur giliai skrandyje, kada sužinojote, kad kažkas paskleidė piktas apkalbas apie jus. Tai kodėl gi taip malonu – aptarinėti kitų žmonių mintis ir poelgius? Ir kaip apsisaugoti nuo paskalų?

Gamtos paliepimu

Kas natūralu, tas normalu. Štai ir psichologai, apsiginklavę mokslininkų tyrimais, tvirtina, kad toks dėmesys kitų žmonių gyvenimams sulyginamas su beždžionėlių rūpinimusi vienų kitomis, kai viena informuoja kitą apie trečios beždžionėlės išsitaršiusį kailį, kurį jau senokai reikėjo sutvarkyti.

Žmogui būtina kontroliuoti svetimus reikalus, kad neatsidurtų už visuomenės ribų, nenutoltų. Apkalbų „sankryžose“ yra dedamas bendravimo pagrindas. Psichologiniu požiūriu, tai natūralu: juk išgyventi, prisitaikyti, užimti tam tikrą padėtį visuomenėje – vienas iš pagrindinių žmogaus, kaip socialaus subjekto, tikslų.

Keista, bet daugeliui žmonių tai pripažinti yra gana sudėtinga. Jei tikėti apklausomis, atliktomis JAV ir Europoje, kad žmogus pasijaustų laimingas, jam būtina gera sveikata ir pakankamas pinigų kiekis, kad aprūpintų save ir savo artimuosius ( ir toliau pagal sąrašą: šeima, draugai, karjera, padėtis).

Vienok, kai jų buvo paklausta tiesiogiai: „Ar jūs jausitės laimingi, jei neteksite galimybės aptarinėti savo pažįstamų ar įžymybių?“, jie suglumo. Tas faktas, kad žmogus net nesusimąsto, pagal kokias schemas jis bendrauja su panašiais į save, kalba apie „natūralią“ šio, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nesveiko polinkio kilmę.

Jei prieitume prie pirmo sutiktojo gatvėje ir paklaustume: „Kaip jūs žiūrite į tuos, kurie apkalbinėja kitus?“, šis žmogus, greičiausiai, atsakys, kad, visų pirma, jis niekaip į juos nežiūri, o, antra, kad šis reikalas paprastas ir elementarus – turima galvoje, kad didelio proto čia nereikia. Iš esmės, nekaltas užsiėmimas (moterų apkalbos prie kavos puodelio, sutikite, tik išskirtinais atvejais turi globalias pasekmes), kuris neretai yra visuomenės smerkiamas, turi taikomąjį pobūdį: jis tarnauja konkrečiam tikslui pasiekti.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *