Kodėl jis tyli?

„Neturime apie ką kalbėtis”, „Jis visiškai manęs nesupranta”, „Aš jam viską pasakoju, mėgindama sukurti pasitikėjimo atmosferą, o jis tyli…”

Pamėginkime išsiaiškinti, ar signalizuoja visi šie skundai apie visišką tarpusavio supratimo nebuvimą šeimoje, ar galima tokiai šeimai skelbti diagnozę: „Nesutapo charakteriai”. Kokios tylėjimo priežastys, ar galima prakalbinti tylenį?

Apie ką mes tylime

Už tylėjimo kartais gali slypėti kur kas daugiau, negu už nenutrūkstamo žodžių srauto. Klausimas – apie ką žmogus tyli. Problemą galima nagrinėti įvairiais aspektais, pavyzdžiui, turint galvoje, kad šeima – tai sistema, veikianti pagal savus dėsnius, turinti savų krizių, pakilimų ir kritimų. Kai kurios krizės mums puikiai žinomos. Pavyzdžiui, gimsta vaikas, arba atvirkščiai – vaikas suauga ir išeina, palikęs tėvus ištuštėjusiame šeimos lizde.

Kai gimsta vaikas, jis absoliučiai pakeičia susiklosčiusią santykių sistemą, keičiasi šeimos uždaviniai ir prioritetai.

Jei nesuvoksime, kad šeima išgyvena ne tik laimingą, bet ir pakankamai sudėtingą momentą, konfliktai neišvengiami, ne veltui pagal statistiką pirmi metai po pirmojo vaiko gimimo itin derlingi skyrybomis. Realiai viskas atrodo labai paprastai.

Žmona, kuri visą dieną rūpinosi ir jaudinosi dėl pirmagimio, nekantriai laukia grįžtančio iš darbo vyro. Jai reikia būti išklausytai, nuramintai, reikia, kad jis drauge su ja pasidžiaugtų ir padejuotų. O vyras ateina baisiai pavargęs, atsineša namo visas darbo problemas.

Kartais vyras tyli, kad nekalbėtų apie tai, kas jam nelabai įdomu. Jam išties kol kas nelabai įdomu, jis jaučia savo kompetencijos stoką klausimuose, susijusiuose su naujagimiu, dėl to ir tyli. O žmona užpyksta ir pasijunta vieniša.

Laikas suaugti

Pasitaiko situacijų, kurias galima įvardinti kaip pažeistą komunikaciją. Apie šeimos problemas šioje srityje gali byloti, pavyzdžiui, faktas, kad žmona bendrauja su vyru iš suaugusio žmogaus pozicijos, laikydama jį nepaklusniu vaiku: „Tučtuojau susirink kojines, elgiesi kaip kiaulė!” Akivaizdu, kad jei sutuoktiniai nepakeis santykių stiliaus, moteriai praktiškai nebelieka šansų turėti greta atsakingą ir suaugusį vyrą. Arba jis susitaikys su likimu ir liks gyventi su savo „rūsčia valdove” mažo berniuko ir atpirkimo ožio vaidmenyje, arba išeis ir nutrauks nesveikus santykius.

Galimas ir kitas variantas, kai žmona stoja į nuskriaustos mergaitės poziciją. Iš pradžių ji savo skundais ir priekaištais sukelia vyrui kaltės jausmą. O paskui ateina momentas, kai vyrui visa tai pasidaro nebeįdomu. Ir vėl – kontaktas prarandamas ir žmonėms kuo toliau, tuo sunkiau vienas kitą jausti.

Kaip pramušti sieną?

Kartais tylėjimas gali būti labai iškalbingas. Jis tiesiog šaukte šaukia apie sudėtingą, kunkuliuojančią emocijomis žmogaus būseną ir savijautą. Už tokio tylėjimo gali slypėti kas tik norite. Vieną gražią dieną gali paaiškėti, kad vyras ar žmona tyli dėl to, kad jums dėl kažko nepritaria, tačiau bijo užgauti.

Patirtis rodo, kad mūsų kultūroje apskritai nelabai priimta kalbėtis apie savo jausmus. Dėl to, kai išsaugoti „tegu ir prastos, tačiau vis dėlto taikos” regimybės jau nesigauna, mes užtaisome grandiozinį skandalą.

Tačiau ir santykių aiškinimasis turi savas taisykles. Pavyzdžiui, kalbėti reikia tik savo vardu. Ne „Tu neatsakingas ir nepatikimas”, o „Aš nerimauju ir pykstu, kai neištesi savo pažadų”.

Sekantis žingsnis – pasistengti susitarti dėl pokyčių: „Man labai svarbu žinoti, kad jeigu susitarėme – galiu tavimi pasikliauti”.

Jeigu staiga po kelių santuokos metų tarp vyro ir moters iškilo siena, labiausiai tikėtinas variantas, kad jie abu bendromis jėgomis tą sieną ir išmūrijo plyta po plytos. Išardyti ją įmanoma, turint geros valios ir dedant šiek tiek pastangų. Bet kokiu atveju svarbu ne ieškoti kaltininko (nebūna, kad dėl visko kaltas tiktai kažkas vienas), o suvokti: tarp mūsų vyksta kažkas negero. Ir nuo šio atspirties taško galima pradėti judėti į priekį link normalių santykių.

Pradėkite nuo savęs

Taip pat būtina išsiaiškinti savas emocijas, savus jausmus, suprasti save ir prisipažinti: „Aš pykstu, jaudinuosi, bijau”. Pradėjus nuo savęs, nuo savo „aš”, toliau bus lengviau ir paprasčiau. Tarkime, išsiaiškinus jausmus ir prisipažinus, kad „aš užpykusi”, toliau galima pereiti prie klausimo „dėl ko?” atsakymas pačiai sau – „dėl to, kad jis tyli”.

Tolimesnis loginės gijos vyniojimas gali pakeisti požiūrį į situaciją, dabar mąstome jau ne apie tai, kad „vyras viską tyčia daro, bjaurybė”, o apie tai, kodėl „aš taip reaguoju, ko man trūksta ir ką galiu padaryti, kad sugrįžtų tarpusavio supratimas”?

Nustojus jaustis vargše ir nelaiminga našlaite, prisiėmus sau dalį atsakomybės už santykius, galima pamatyti priešais save visiškai kitą žmogų, suprasti, kas su juo vyksta, galbūt jis turi didelių problemų.

O ką, jeigu jis tiesiog tyli, be jokių „užpakalinių minčių”? Gal jis darbe daugiau niekuo neužsiima, kaip tik kalba ir kalba, dėl ko paprasčiausiai pavargo? Gal jis tylenis iš užkietėjusių tylenių giminės ir jo tėvas, grįžęs iš darbo, sėsdavo tylėdamas skaityti laikraščio, ir dabar tik šitoks šeimos vakaro scenarijus jam atrodo normalus, o nesibaigiantys žmonos klausimai pažeidžia visus jo Visatos dėsnius?

Arba, pavyzdžiui, žmona vakar užtaisė isteriją, pilte užpylė vyrą savo negatyvių emocijų pamazgomis, o šiandien visa tai sėkmingai pamiršo, o jis – arba bijo, kad bus kaip vakar, arba nori šitokiu būdu pareikšti protestą?

Reikia turėti galvoje, kad didžioji vyrų dauguma apskritai nelinkę daug kalbėti apie savo pergyvenimus. Ir nelabai moka.

Tas poros narys, kuris supyko ir suprato, kad kažkas negerai, toliau pradeda galvoti, kaip parodyti savo nerimą artimam žmogui. Tokiu momentu reikia sakyti ne „kas tau yra?”, „ko tu tyli?”, o kažką panašaus į „tu taip tyli, kad jaučiuosi vieniša” arba „man rodos, kai kurios šeimos problemos neramina tik mane, dėl ko ir bijau (pykstu, nusimenu)”. Arba „man rodos, su mūsų santykiais kažkas negerai”, „kai tu tyli, man atrodo, kad darau kažką neteisingai”.

Kitaip sakant, bet kokiu atveju tai turi būti signalas, kuri siunčiate savo vardu. Normaliai suformuluoti savi pergyvenimai padės ir antrajai pusei adekvačiai sureaguoti. Galbūt išgirsite atsakymą: „Ką tu, mieloji, viskas gerai. Tiesiog labai pavargau, turiu darbe problemų ir nenoriu apkrauti tau jomis galvos”.

Nemokslinė fantastika

Visiškai neperspektyvu mėginti pakeisti žmogų, pritaikyti jį sau. Tai niekuo nepagrįsta iliuzija, nemokslinė fantastika. Žmogų reikia matyti ir jį priimti.

Jei žmona mėgsta paplepėti ir viską apie save pasakoti, o vyras nemėgsta dalintis ne tik problemomis, bet ir pasisekimais darbe, galima tiesiog priimti vienas kitą.

Vyras nenori kalbėti apie darbą, atsitempti iš ten problemas į namus, nors jaučiate, kad jam ten nelengva? Vietoje to, kad per prievartą mėgintumėte išmušti kokią nors informaciją, galbūt tiesiog pripažinkite pati sau, kad toks jo elgesys vertas pagarbos ir kaip nors neįkyriai pademonstruokite savo supratimą bei rūpestį?

Kodėl moteris taip jaudina vyro tylėjimas? Jeigu jai tiesiog nuobodu ir norisi pasikalbėti – čia ne vyro problema. Ji atsakinga tik pati prieš save už savo siekių, troškimų, susijusių su emocijų ar informacijos gavimu realizacija.

Ir jeigu jai nesigauna, reikia, pasikartosiu, išsiaiškinti pačiai su savimi, o ne suversti visas kaltes ant vyro. Reikia turėti savų interesų, pomėgių, savą bendravimo ratą, kuriame tuos interesus galima aptarti. Juk neretai atsitinka, kad su vyru toje sferoje neatsiranda sąlyčio taškų. Vyras, tarkime, nemėgsta operos, o dievinanti operą žmona kankinasi, kad negali aptarti naujausių premjerų. Tačiau visiškai nerealistiška norėti patenkinti visus savo emocinius, pažintinius, estetinius ir visus kitus poreikius su vienu vieninteliu žmogumi. Reikia turėti galimybę aptarti jaudinančius klausimus su dar kažkuo – draugėmis, kolegomis. Kokias nors grynai moteriškas problemas geriausia aptarti būtent su draugėmis.

Nepasitikėjimo prigimtis

Moteris gali pergyventi dėl vyro tylėjimo dar ir dėl kokių nors savo pergyvenimų, dėl nepasitikėjimo juo. Nepasitikėjimą gali sukelti baimė, kad jis turi kitą arba kad ji nustojo jam būti įdomi: nepakankamai protinga, graži ar geidžiama.

Bet ir čia gaunasi grynai žmonos problemos. Jeigu ji galvoja, kad vyras nekalba dėl to, kad ji jam nebeįdomi, kokia prasmė kankinti jį tardymais ir klausinėjimais? Geriau užeiti iš kitos pusės ir pasistengti kažkaip išspręsti problemą: užsiimti savimi, pavyzdžiui.

Jei žmona galvoja, kad visą laiką vyras skiria darbui, nuskriausdamas šeimą, jai savo viduje reikia prisipažinti, kad konkuruoja su darboviete dėl vyro dėmesio. Kai pavyks tai suprasti, galima daryti išvadas, pasikalbėti su vyru, papasakoti, kaip jai įdomu tai, kuo jis užsiima, tačiau norėtųsi, kad jis dažniau atsigręžtų į šeimą. Pokalbio metu gali paaiškėti, kad vyras yra fanatiškai savo darbui atsidavęs žmogus.

Po to kai pati sau prisipažino: „Aš konkuruoju dėl vyro su jo darbu”, žmona nustoja būti nelaiminga ir išgąsdinta mergaite, o tampa moterimi, kuri supranta, ko jai reikia. O toliau ji arba išsiaiškina, kaip varžysis su darboviete, arba nutaria palaikyti vyrą, atidėjusi dėmesio stokos klausimą vėlesniam laikui.

Aukštas pasitikėjimo laipsnis

Laikui bėgant, jeigu šeimoje susiformuoja pasitikėjimas vienas kitu, žmona gali pakankamai lengvai iššifruoti, kad už vyro tylėjimo neslypi jokia grėsmė santykiams. Ir jeigu į jos mėginimą pabendrauti atsakys „Netrukdyk, aš dabar užimtas”, reiškia jis išties užimtas, sprendžia kažkokias rimtas problemas. Šiuo atveju žmona paprasčiausiai skambina draugei ir aptaria su ja viską, apie ką norėjo paplepėti su vyru.

Žmogus tik tada įdomus kitam, jeigu įdomus pats sau, jeigu jaučia savotišką savo vidinę pilnatvę. Pateiksiu tokį pavyzdį: kai įsivaikinami vaikai, aš visada galiu atskirti, kokie yra įvaikinančių žmonių vidiniai motyvai.

Kartais žmonės įsivaikina būtent dėl to, kad jaučia gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę, ir jiems norisi pasidalinti tuo su vaikais, nepatiriančiais šios laimės. Tokie žmonės išties turi kuo dalintis. O kartais girdžiu žmogaus kalbose liūdesį dėl nuosavo gyvenimo tuštumo ir troškimą užkimšti šitą asmenybės „skylę” vaiku, tarsi kamščiu. Būtent tokio varianto rezultatu vėliau taps priekaištai: „Aš jam visą save atidaviau, o jis, nedėkingas padaras…”

Tai pasakytina ir apie vyro bei žmonos santykius. Sąmoningas ir demonstratyvus pasiaukojimas iki paskutinio lašo man visada yra puikus santykių indikatorius. Tai byloja apie nenormalius santykius, apie pasiskirstymą į „auką” ir „nedėkingą padarą” šeimoje.

Bet kokie santykiai yra darbas. Ir nėra universalaus recepto situacijai pagerinti visoms žmonoms ir visiems vyrams. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia ieškoti konkretaus sprendimo, įsiklausyti į save ir savo antrą puselę, o tai padaryti padės jautrumas, neužsiciklinimas vien į save. Psichologų patarimai, specialios knygos gali padėti tik tiems, kurie pasirengę priimti pagalbą, išgirsti ją ir eiti toliau, o ne suktis savo nuoskaudų ir kaltinimų partneriui rate.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *