Kodėl mus suveda su žmonėmis, o paskui juos paleidžia

Tikriausiai teko patirti, kaip kartais sunku paaiškinti, kodėl jūs kažką kažkam jaučiate? Kodėl susitikus su vienais žmonėmis, kažkas “spragteli”, kodėl staiga pajuntate savotišką ryšį su visiškais nepažįstamais. Toks jausmas, tarytum pats Dievas suveda mus su konkrečiais žmonėmis, kadangi šiuo gyvenimo momentu jie mums reikalingi. Tai žmonės, kurie duos mums svarbią pamoką apie gyvenimą ir mus pačius.

Atsigręžusi atgal, dabar suprantu, kad nebuvo nė vieno žmogaus, kuris manęs nebūtų kažko išmokęs, kuris nebūtų suvaidinęs mano gyvenime kokio nors vaidmens.

Ironija slypi tame, kad dauguma tų žmonių buvo laikini pakeleiviai, kadangi jų tikslas buvo parodyti man kitą kelią, o paskui mane išlaisvinti.

Kartais jūsų gyvenimo scena lemia, kokį žmonių tipą pritraukiate. Manau, čia ir slypi stebuklas, kad Dievas atsiunčia būtent tą žmogų, kuris jums reikalingas šiuo konkrečiu momentu. Jis duoda jums atsakymus į klausimus, kurių ilgai ieškojote – būtent per tokius žmones. Jis jus moko ir šviečia, suvesdamas su žmonėmis, kurie atskleidžia jumyse geriausius bruožus.

Bėda ta, kad mes dažnai stengiamės paversti tuos laikinus žmones pastoviais, tačiau tai ne jų vaidmuo. Jie neturi pasilikti mūsų gyvenime visam laikui. Jų darbas laikinas. Jų tikslas – padaryti mus geresniais tų žmonių labui, kurie liks su mumis visam laikui.

Problema slypi tame, kad mes baisiai pergyvename, kai šie žmonės išeina, kadangi visiškai nemokame paleisti. Nesuprantame, kodėl iš mūsų atima tokį nuostabų, mus išgydžiusį žmogų.

Tačiau geriau pagalvojus, jei šie žmonės pasiliktų jūsų gyvenime, visas grožis laikui bėgant išblėstų, o jų meilė mirtų. Ir tada visa istorija atrodys jau nebe tokia įkvepianti, tasai žmogus taps paprasčiausia našta, kurią privalėsite tempti ant savo pečių.

Kad galėtume paleisti, reikalingas tikėjimas. Tikėjimas tuo, kad šitą istoriją geriau palikti tokią, kokia ji yra. Kokia ji ir turi būti. Nes jeigu imsime ją perrašinėti, viską sugadinsime. Jeigu kažką imsime keisti, laimingos pabaigos jau nebebus.

Galbūt tie žmonės – savotiški angelai, kuriuos jums atsiuntė duoti konkrečią pamoką, išgydyti, padaryti geresniais. O kai ateis laikas, jie išskris atgalios. Ir ateis jau į kitų žmonių gyvenimus.

Galbūt tie žmonės kaip tik ir nori išmokyti mus paleisti, suvokti, kad ši gyvenimo dalis jau baigėsi ir patikėti, kad sekantis sutiktas žmogus bus būtent tas, kurio mums reikia, net jeigu jo kol kas net nepažįstame.

Dėl to žinau, kad kai sutiksime žmogų, kuris turės pasilikti su mumis visam laikui, iš karto tai suvoksime, atpažinsime jį minioje, nes pagaliau suprasime skirtumą tarp tų, kurie paliečia mus ranka ir tų, kurie paliečia mus širdimi.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *