Kodėl negalima taupyti savo resursų?

Kažkas susižėrė krūvą pinigų ir gali visą likusį gyvenimą nedirbti, kažkas gavo palikimą ar per pažintis prasimušė aukštyn. Visi jie dabar gali tenkinti savo įgeidžius, nepakeldami užpakalio nuo minkšto krėslo. „Už ką jiems tokia laimė? – galvojame mes, visiškai rimtai manydami, kad sėkmė ir laimė – tai daugiau susiglemžti, apsikarstyti išsipūtusį nuo delikatesų kūną auksiniais barškaliukais ir nieko neveikti visą likusį gyvenimą.

Kodėl negalima taupyti?

Mes gailimės darbštuolių, kurie priversti plūktis iškart keliose darbovietėse, tempti ant savo kupros didelę šeimą su visa buitimi, ir nepasotinamų giminaičių armija. Ir visiškai nesuprantame, kad gailėtis reikia būtent tų nieko neveikiančių, kurie tuo metu apaugo taukais, sensta ir pelija nuo savo pasyvumo. Dirbantys žmonės stumiasi į priekį, vystosi, tobulėja, jų protas išgalandamas kaip skustuvas, o ir akys žiba gyvenimo džiaugsmu. Kai kada jie gali atrodyti pavargę, kai kada nesupranta savo vietos pasaulyje, nepatiria malonumo iš savo profesijos… Tačiau jie kovoja, kvėpuoja, pasitinka iššūkius. Nieko neveikiantys viso šito neturi, dauguma jų – tušti ir ligoti žmonės.

Kodėl nieko neveikimas pavojingas?

Todėl, kad siekdamas nieko neveikti, žmogus pradeda prarasti pats save ir savo įprastą pavidalą. Jis galvoja: „Aš gi ne kvailys persidirbti, man už tai nemoka…“ Ir pradeda kratytis įsipareigojimų: vienur išsisuko, kitur padrybsojo, dar kitur permetė visus darbus draugui. Ir štai organizmas jau pamiršo, kas yra darbas, oda sudrimba, raumenys suglemba. Smegenys, kurios praktiškai neapkraunamos, galutinai degraduoja, persijungia į serialus ir interneto kvailystes. Pats to nesuvokdamas, žmogus panyra į apatiją, kuri, laikui bėgant, perauga į vangiai progresuojančią depresiją.

Nieko neveikiančio žmogaus organizmas nustoja generuoti energiją, kadangi jos nėra kur panaudoti. Taip prasideda visiškas asmenybės suirimas – gyvenimas praranda bet kokią prasmę, prisiversti pasikeisti žmogus jau nebeturi jėgų, netgi menkiausios pastangos pavirsta tikra kančia. Kad nuslopintų dvasinį skausmą, „sėkmingas“ žmogus pradeda ieškoti įvairiausių priemonių – kažkas ima ryti milijonus kalorijų, kažkas užsimiršta narkotikų ir alkoholio kvaitulyje, kažkas šokinėja iš vienos lovos į kitą, keisdamas moteris kaip pirštines. Gyvenimas pavirsta pragaru. Stengdamasis nematyti savo degradacijos, žmogus daro viską, kad atjungtų smegenis ir širdį. Bet kokiomis priemonėmis.

Resursų taupymo dėsnis: kuo daugiau eikvoji, tuo daugiau gauni

Keista, bet gamtoje nėra tokio mechanizmo: „kuo mažiau sunaudosi, tuo daugiau turėsi“. Štai dėl ko beprasmiška taupyti. Kai tik žmogus sustoja ir pradeda kruopščiai skaičiuoti, kiek davė ir kiek už tai gavo, kai tik pabando pasiglemžti didesnį gabalą, nedėdamas jokių pastangų – jam smarkiai vožiama per galvą. Nenori užsiimti organizmu? Še tau vagoną nereikalingų kilogramų ir sveikatos problemų. Nenori galvoti savo galva? Labai greitai atbuksi ir nebegalėsi suprasti netgi elementariausių dalykų. Ir priešingai – kuo daugiau savimi užsiimi, tuo daugiau tonuso kūne ir energijos savirealizacijai. Raumenys dega iš noro užsiimti veikla, smegenys reikalauja daugiau informacijos, jausdamos vos ne orgazmą, kai intelektualiai pabendrauja, kai ima generuoti vieną genialią idėją po kitos.

Paslaptis paprasta: reikia eikvoti energiją, dirbti, ieškoti savęs, savo gyvenimo kelio. Net jeigu nejaučiate malonumo, net jeigu gundo ir vilioja sofa bei televizorius… Kuo daugiau energijos investuojate, tuo didesnė apyvarta, didesni dividendai, gyvenimas darosi keleriopai ryškesnis ir įdomesnis, turtingesnis, sąmoningesnis. Ugdydamas visas savo asmenybės briaunas, žmogus save harmonizuoja, išskleidžia bures, išvysto gabumus, talentus, sugebėjimus.

Mes aktyvūs, reikalingi, viskuo besidomintys – visa tai teikia laimę, padeda susirasti savo vietą, patirti begalę emocijų. O nieko neveikiantys įsmunka į gilią energetinę duobę, į kurią suteka visas jų potencialas ir iš kurios jau nebeįmanoma išsiropšti. Ten jie ir prarūgsta, mirkdami savo pačių fekalijose, kol asmenybė galutinai nenumiršta, o kūnas ima funkcionuoti tik nominaliai. Ir tai baisiau už siaubo filmus. Nes tai – realybė.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI