Kodėl niekada nesiginčiju

Kas iš mūsų nepyksta ir nesiginčija? Nežiūrint į tai, kad visada esama pagundos įrodyti savo teisumą ir paimti viršų, visgi esu linkusi nesiginčyti. Ginčai niekur neveda, užtat labai lengvai išprovokuoja konfliktus. Abi besiginčijančios pusės susierzina, pamažu (ar staiga) užverda, ir taikos jau nebebus. Kodėl nesiginčiju su žmonėmis? Turiu tam devynias priežastis.

Ginčas pagilina konfliktą. Ginčai niekada nepadeda išspręsti problemos ar pasiekti kompromiso. Ginčas – tai visada įtampa ir abipusis susierzinimas, o tai tik pagilina oponentų tarpusavio nesupratimą ir viskas baigiasi didelėmis problemomis. Pamėginkite save kontroliuoti ir nukreipti ginčą reikiama vaga.

Nereikia ginčytis apie jausmus. Žmonių jausmai negali būti teisingi arba neteisingi. Mano jausmai yra grynai mano asmeninis reikalas. Štai dėl ko aš, kai kažkas iš visų jėgų stengiasi įrodyti, jog maniškiai jausmai neracionalūs ar beprasmiški, tiesiog užbaigiu pokalbį ar keičiu temą. Aš išmokau nusibrėžti asmeninės erdvės ribas, o ne ginčytis.

Niekada neįtikinėju. Niekas nepasikeis, kad ir koks būtų ginčo rezultatas. Galų gale žmonės turi pilną teisę į savo nuomonę, nors aš galiu jos nesuprasti ar nepriimti. Kai noriu išsiaiškinti situaciją ar išdėstyti savo nuomonę, visada esu pasirengusi dialogui. Tačiau kai tik diskusija perauga į ginčą, abi dialogo pusės jau nebegirdi viena kitos, kadangi įpyksta ir ruošiasi aršiai gynybai.

Beprasmiška ginčytis dėl praeities. Kiekvieną kartą, kai ginčijatės su partneriu, mama ar draugais apie praeitį – tai visada siaubingai toksiškai veikia jūsų santykius. Moterys labai mėgsta smūgiuoti į pačias skaudžiausias praeities žaizdas, o tai nesąžininga ir neetiška. Negalima smerkti partnerio ar kitų žmonių už tai, kad jie kažkada kažkur kažką padarė ne taip.

Aš moku pastatyti save į oponento vietą. Tai realiai padeda, jeigu siekiate spręsti problemą. Pamatote situaciją oponento akimis ir suvokiate jo motyvus. Toks metodas padeda daugumą konfliktų užbaigti taikiomis diskusijomis.

Man svarbiau tiesa, o ne savo teisumo įrodymas. Kartais aš klystu ir galiu tai pripažinti. Tačiau prireikė daug metų, kad suprasčiau, jog būti teisia ir laimėti ginčą – du visiškai skirtingi dalykai. Labai sunku prisipažinti, kad jūs kažkur suklydote. Būtina pažaboti charakterį ir puikybę, kad sumažėtų konfliktų gyvenime.

Žmonių trūkumai – normalus dalykas. Kažkas yra pozityvus ir taikus, o kažkas konfliktiškas, agresyvus ir žaibiškai įsiplieskia, nepriklausomai nuo argumentų, temos ar orų už lango. Nėra prasmės kariauti su žmonėmis, kurie puola badytis dėl kiekvienos smulkmenos – pasistenkite apriboti savo kontaktus ir gyvenkite toliau.

Nebekontroliuojamas ginčas gali peraugti į negražų susidūrimą. Kai du žmonės įnirtingai ginčijasi, labai lengva prarasti emocijų kontrolę. Toliau pereinama prie asmeniškumų, be to – įžeidžia forma. Tai pats greičiausias būdas galutinai susigadinti santykius. Dauguma žmonių linkę reaguoti pernelyg asmeniškai, dėl to būkit atsargesni su kritika.

Išmokau daryti racionalias išvadas. Nesiginčiju su žmonėmis, kažkada užgavusiais mano jausmus ar suteikusiais skausmo. Nematau prasmės aiškintis situacijų ar kažkokių nuoskaudų, kadangi kartą jau padariau aiškią konkrečią išvadą ir nusprendžiau – noriu toliau tęsti mūsų santykius, ar ne. Visi žmonės, kuriuos sutinkame gyvenime, yra mūsų mokytojai, mes turime būti dėkingi už kiekvieną jų duotą pamoką. Toks požiūris padeda išvengti konfliktų ir išlaikyti gerus santykius su dauguma žmonių.

Ginčai – tai faktiškai žodžių karas, tačiau žmonių santykiai neturi pavirsti kariniais veiksmais, jie turi remtis bendradarbiavimu ir konstruktyviu sąveikavimu. Taip, kartais noras atakuoti oponentą tampa tiesiog neįveikiamas, tik ar esama tame logikos ir sveiko proto?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *