Kodėl pirmūnai pasmerkti nesėkmingam gyvenimui

Kodėl pirmūnai pasmerkti nesėkmingam gyvenimui

Pakankamai dažnai įvairiose firmose ar valstybės įstaigose galima sutikti žmogų su prestižinio universiteto diplomu, užimantį kuklias eilinio darbuotojo pareigas su nedideliu atlyginimu. Pirmūnai sugeba darbuotis tuščiais apsisukimais metų metus. Per tą laiką kai kurie jų bendraamžiai, kurie kitados mokėsi gerokai prasčiau ar net išvis prastai, gauna vadovaujančias pareigas, kuria klestinčius verslus, o jų pajamos siekia astronomines sumas.

Iš kur tokia neteisybė? Nereikia, žinoma, visko smarkiai apibendrinti, tačiau, vis dėlto, daugybė pirmūnų nepateisina pedagogų, kurie pranašavo savo numylėtiniams šviesią ateitį, o visus kitus niekino, lūkesčių.

Pirmoji priežastis. Nėra lankstumo

Mokykloje ir universitete viskas nuspėjama ir prognozuojama. Žmogus žino, kaip elgtis, kad gautų gerą įvertinimą. Pirmiausia reikia gerai išstudijuoti temą. Būtina vengti konfliktų su pedagogais, nesiginčyti ir sąžiningai vykdyti visus nurodymus. Tokiu būdu švietimo įstaiga išugdo žmogui tokias savybes kaip: darbštumas, pareigingumas, disciplina, gera atmintis.

Gaila, bet realiame gyvenime šių privalumų per mažai. Kad sėkmingai kiltum karjeros laiptais, versle ir asmeniniuose santykiuose, reikia dar ir lankstumo, kūrybinio mąstymo, išradingumo, gudrumo, komunikabilumo.

Mokykloje ir universitete prasčiau besimokantys dažniau už pirmūnus demonstruoja šias savybes, kad kompensuotų darbštumo ir pareigingumo deficitą ir pasiektų geresnių rezultatų lengvesniu keliu.

Kas vyksta užbaigus mokslus? Prasčiau besimokantis, kuris įprato „išsivartyti“ bet kokioje situacijoje, labai greitai prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių. Tuo tarpu pirmūnas sąžiningai aria nuo ryto iki vakaro ir laukia, kada gi jį pagaliau pastebės ir deramai įvertins. Jis pražiopso begalę alternatyvių šansų, nekeičia veiklos srities, pastoviai bijo suklysti (juk pirmūnai neklysta). Nesunku susiprotėti, kokia jo laukia ateitis.

Antroji priežastis. Užkelta savivertė

Ji būdinga tiems pirmūnams, kurie įprato girdėti išimtinai pagyras savo adresu. Jie laiko save pačiais protingiausiais ir gabiausiais. Kurgi ne, juk dėstytojai rašo vien aukščiausius įvertinimus. O jeigu taip, tai kam stengtis ir kažko griebtis?

Tokie pirmūnai įsidarbina ir iškart reikalauja didelio atlyginimo, prestižinių pareigų. Jie nenori pripažinti, kad teorinės žinios ir praktika – visiškai skirtingi dalykai. Be to, daugelyje profesijų žinios nėra lemiamas tikro profesionalumo kriterijus. Kai kuriose sferose vertinamas sugebėjimas bendrauti ir susitari su žmonėmis, asmeninis patrauklumas, dėmesingumas, sugebėjimas spręsti nestandartinius uždavinius.

Nelabai vykusio, tačiau baisiai savimi patenkinto darbuotojo elgesys erzins bet kokį viršininką. Kur kas maloniau ateiti į pagalbą nepatyrusiam, tačiau iniciatyvą rodančiam specialistui, kuris pasiruošęs mokytis naujų dalykų ir jausti už tai dėkingumą.

Trečioji priežastis. Psichologinis pažeidžiamumas

Švietimo įstaigose dauguma pirmūnų atrodo pasitikinčiais savimi žmonėmis. Tačiau neretai už tariamo stipraus charakterio kaukės slypi daugybė įvairiausių kompleksų ir baimių. Štai tik kelios iš jų: „Galbūt aš kol kas nepakankamai pasiruošęs?“, „Ką apie mane pagalvos kiti, jei leptelėsiu kokią nors kvailystę?“, „Viskas turi būti idealu, kitaip – košmaras“. Perfekcionizmas nuolat verčia pirmūnus jausti didžiulę įtampą.

Mokykloje ir universitete jaunas žmogus rizikuoja blogiausiu atveju gauti nepatenkinamą įvertinimą ir susidurti su laikinu mokytojų, tėvų, bendraamžių nusivylimu. Tačiau tai ne katastrofa. Suaugusiame gyvenime viskas gerokai rimčiau.

Tipiškos baimės prarasti darbą ir pinigus, susilaukti vadovų kritikos, sužlugdyti svarbų projektą, pakenkti žmonėms sukelia pirmūnams nuolatines neurozes, nusivylimus, perspektyvoje šmėžuoja depresija. Jie tampa susikaustę ir praranda iniciatyvą. O tai, kaip žinia, sėkmės neprideda.

Laimei, kiekvienas pirmūnas gali pakeisti savo mąstymą bei elgesį. Tam reikia neužsiciklinti vien ties teorinėmis žiniomis, o atkreipti dėmesį į žmones. Iš kolegų, draugų ir vadovų visada yra ko pasimokyti. Taip pat kiekvienam pirmūnui svarbu suprasti, kad klaidos – tai ne pasaulio pabaiga, o galimybė įgyti naujos patirties.

Pirmūnas, suvokęs savo potencialias silpnas vietas gali greitai išsiveržti į priekį, juk jam visada išlieka jo neginčijami privalumai: darbštumas, sugebėjimas siekti tikslo ir atkaklumas.

Šaltinis