Kodėl reikia elgtis taip, „kaip reikia“?

Kodėl vieniems žmonėms – taip ir anaip, o kitiems – dar kitaip? Suaugusiems reikia būti rimtiems, viršininkams – su griežtais kostiumais, vyrams – stipriems, moterims – seksualiai patrauklioms? Reikia žiegnotis ir tikėti Dievą. Mylėti Tėvynę. Mokytis, dirbti, susituokti, susilaukti vaikų. Šiame sezone madingi batai su kailiu, o sekančiais – australiška avalynė ir avikailio.

Kad taptum laimingu, reikia įrodyti aplinkiniams, kad tu to vertas – turi butą, mašiną, vasarnamį, brangų telefoną, poilsiauji užsienyje. Per šventes reikia išgerti. Jeigu tu tikras vyras – turi atitarnauti armijoje. Jeigu mergina – ištekėti, kada priklauso, ne vėliau 25-erių. Kad padarytum įspūdį moteriai, turi pirkti jai dovanas, o jeigu tu moteris – nebendrauk su šykštuoliu ir vargeta. Ir taip toliau.

Pažįstamas vaizdas? Visi mes esame valdomi. Iš pat pradžių tradicijos ir stereotipai buvo sukurti tvarkai palaikyti. O iš kitos pusės, norint sužinoti, iš kur atsirado stereotipai ir ar nevaldo jie jūsų asmeniškai tomis taisyklėmis ir nuostatomis, reikia pakapstyti giliau. Kuo ir užsiimsime šiame straipsnyje.

Bet kuri visuomenė gyvena ir vystosi ne stichiškai, o veikiant kokiems nors faktoriams, taisyklėms, apribojimams. Kad valstybės sistema būtų gyvybinga, piliečiai turi daryti tai, ką jiems pasakys „iš viršaus“. Kad tie piliečiai neišklibintų sistemos, jie turi laikyti save laisvais, būti patenkintais ir užimtais.

Šiuolaikinis kapitalizmas – tai vartotojiška visuomenė su perprodukcijos krizėmis, o pagrindinė sąlyga jam funkcionuoti yra nepaliaujamas prekių ir paslaugų vartojimas. Reikalingų ir nelabai. Sistema turi dirbti be sutrikimų ir dėl to kiekvienam jos varžteliui reikia gyventi pagal principą „vartok, dirbk, dauginkis, mirk“. Niekas neturi trukdyti mechanizmui, įsiklausyti į save ir uždavinėti nereikalingus klausimus.

Kad būtų išugdyti piliečiai, kurie palaiko egzistuojančią tvarką, valdžią, ekonomiką, politinę santvarką, naudojamas socialinis programavimas – įrankių, skirtų paveikti žmonių mases, rinkinys. Tokių instrumentų arsenalas pakankamai didelis – tai tradicijos, švietimo sistema, religija, ideologija, reklama, žiniasklaida, visuomenės spaudimas.

Tiesioginės vyriausybinės propagandos metodas su plakatiniais lozungais ir raginimais dirbti ir kovoti už tėvynę visiems kaip vienas mūsų civilizacijoje jau nebeveikia, įvedus demokratiją. Liaudies masių aktyvumas nuslopo, žmonės pavargo nuo politikos ir karų, tapo labiau egoistiški. Jie užsisklendė savo pasaulyje, kur svarbiausia – namai, turtas, karjera, šeima, kabelinė televizija, internetas, seksas, poilsis užsienyje ir madingi niekalai. Rungtyniavimas dėl dominavo degradavo iki varžybų, pas ką saugiau statusą garantuojančių daiktų.

Tai ir yra šiuolaikinio socialinio programavimo, švelniosios propagandos, kuri veikia aplenkdama sąmonę, rezultatas. Formaliai pilietis galvoja, kad jis laisvas, o realiai iš jo laisvės beliko laisvė pasirinkti tarp „snikerso“ ir „marso“. Jį laiko pririšusios šeimyninės pareigos, kreditai už automobilį ir ipoteka, siekis laikytis visuomenės standartų, grąžinti moralines skolas, rungtyniavimas su aplinkiniais, kas „kietesnis“ ir pastangos lygiuotis į „normalius žmonės“. Savo vidinį balsą „ar teisingai gyvenu?“ jis užgožia reklaminiais raginimais daugiau pirkti ir smarkiau pramogauti.

Liaudies mases į priekį stumia trys baziniai instinktai – badas, seksas, siekis dominuoti (valdžia, pranašumas).

Soacialinis programavimas daro poveikį šiems instinktams per taip vadinamas „socialines programas“. Pagrindinis jų tikslas – įpiršti individui svetimus, ne jo troškimus – jis turi norėti to, ką jam pasakys ir daryti tai, kad gautų, ko nori. O jeigu jis neatitinka standarto „darau kaip visi“ – tai turi jaustis blogai, jaustis žmogumi, kurį smerkia „normalūs žmonės“. Pagrindinis socialinio programavimo postulatas – paskelbti žmogų menkysta ir nevykėliu, o paskui gauti pelno iš jo pastangų įrodyti, kad taip nėra.

Įsitikinimas, kad jis yra nepilnavertis, žmogui skiepijamas nuo vaikystės, pradedant „auklėjimu“ vaikų darželyje ir mokykloje. Nepilnavertiškumo kriterijus gi nustato visuomenė: tai įvairūs „kieti daiktai“, butas/mašina/vasarnamis, šeima, karjera, valdžia, seksas.

Ką reiškia terminas „socialinis programavimas“? Tai psichologinis spaudimas gyventojams apskritai ir kiekvienam gyventojui konkrečiai, kurio tikslas taip pakeisti individo mąstymą, kad jis priimtų tai, kas jam brukama, kaip savo paties norus, mintis ir nuomonę, kad kovotų už jas ir elgtųsi, nešdamas naudą programuotojams.

Taigi – ką galima priskirti socialiniam programavimui?

  • Auklėjimas;
  • Dresiravimas mokymo įstaigose;
  • Tradicijos, papročiai, kultūra, stereotipai ir elgesio šablonai;
  • Reklama, žiniasklaida, TV, internetas, masinės kultūros produktai – knygos, muzika, šou ir filmai;
  • Valstybinė propaganda;
  • Psichologinis žmonių apdorojimas įvairiose organizacijose – religinėse, politinėse ir t.t.

Socialinis programavimas būna įvairus, priklausomai nuo šalies, santvarkos, religijos, istorinio laikmečio. TSRS jis buvo kitoks nei dabartinėse potarybinėse šalyse. Viduramžių bažnytinis feodalinis programavimas skiriasi nuo šiuolaikinio vakarietiško. Amerikietiškas programavimas skiriasi nuo musulmoniško ar kinietiško. Taip yra dėl to, kad tikslai, kultūra ir poveikio metodai įvairiose šalyse gali nesutapti. Žinoma, ne visada socialinis programavimas yra kenksmingas, jei žmonėms diegtų tik destruktyvias programas, tai žmonija būtų neišgyvenusi iki mūsų dienų, o visuomenė būtų pakrikusi.

Kuo kenksmingas socialinis programavimas?

Tuo, kad nukreipia žmogų nuo jo identiteto, tapatumo. Tuo, kad žmogus ima gyventi ne savo gyvenimą, vaikosi melagingų idealų, nenešančių jam jokis naudos. Gyvena ne savo malonumui, o vardan „statuso“. Demonstruoja savo kietumą, kaupia materialias vertybes ir be saiko vartoja, vietoje to, kad užsiimtų mėgstamais dalykais, gautų pasitenkinimą iš jų, iš bendravimo ir apskritai iš gyvenimo. Savo gyvenimo kelią jis tiesia pagal principą „taip reikia“. Dėl dvasinio vakuumo kai kurie viltį praradę žmonės stoja į sektas, kur jiems išplauna smegenis ir išsiurbia paskutinius resursus. Žmogus pastoviai nepatenkintas tuo, kad jis nepopuliarus ar turi per mažai sekso ar neturi kažkokių daiktų. Aria kaip juodas jautis nemėgstamame darbe, kad nusipirktų statusą garantuojančius daiktus, kad padarytų įspūdį aplinkiniams, kuriems jis visiškai nerūpi. Iš čia – depresija, nepasitenkinimas gyvenimu, pavydas aplinkiniams, pyktis, konfliktiškumas, pačių įvairiausių psichologinių kompleksų puokštė – nuo nepilnavertiškumo iki pranašumo.

www