Kodėl šiuolaikiniai santykiai taip greitai subyra?

Kodėl mes taip dažnai skiriamės, nors iš visų jėgų stengiamės mylėti? Kodėl žmonės nebesugeba palaikyti ilgalaikių santykių? Nejaugi pamiršome, kaip reikia mylėti? O gal situacija dar baisesnė, ir mes nebežinome, kas yra meilė?

Mes nepasiruošę aukotis, siekti kompromisų ir besąlygiškos meilės. Nepasirengę iš visų jėgų stengtis, kad išsaugotume santykius. Mums norisi, kad viskas būtų lengva. Esame plevėsos. Pakanka menkiausios kliūties, kad numotume į santykius ranka. Mes neleidžiame savo meilei augti ir bręsti, pasprunkame nuo jos anksčiau laiko.

Ieškome ne meilės, o aštrių pojūčių, norime žmogaus, su kuriuo vaikščiotume į kiną ir kavines, o ne to, kuris mus suprastų, netgi kai tylime. Drauge leidžiame laiką, tačiau nekuriame bendrų prisiminimų. Nebenorime partnerio visam gyvenimui, o tik žmogaus, su kuriuo bus gera čia ir dabar, laikino palydovo. Kai aistra užgęsta, staiga suprantame, kad niekas neparuošė mūsų realiam, kasdieniškam gyvenimui.

Pasineriame į beprasmišką miesto šurmulį ir nepaliekame vietos meilei. Neturime laiko meilei, neturime kantrybės, kad susigaudytume santykiuose. Esame užimti žmonės, besivaikantys materialių svajonių ir meilei čia visiškai nebelieka kur įsiterpti. Santykiai – tai viso labo eilinis patogumas.

Ieškome žaibiško pasitenkinimo viskame, kuo užsiimame: kai kažką rašome internete – iškart laukiame patiktukų, kai renkamės profesiją – laukiame žaibiškos karjeros, kai renkamės žmogų – laukiame kvapą gniaužiančios meilės. Trokštame brandžių santykių, kurie įmanomi tik ilgai drauge išgyvenus, emocinių ryšių, kurie plėtojasi metų metus, ir norime šito tiesiog čia ir dabar. Taip nebūna, tačiau kitkam mums pritrūksta laiko ir kantrybės.

Esame linkę geriau iššvaistyti valandą laiko šimtui žmonių, negu praleisti dieną su vienu. Mes tikime, kad egzistuoja „variantai“. Mes – „socialiniai“ žmonės. Labiau tikime susitikimais su žmonėmis negu pažintimi su jais. Mes godūs. Norime turėti absoliučiai viską.

Labai lengvai pradedame santykius, vos tik pajutę menkiausią trauką žmogui, ir lengvai iš santykių pasitraukiame, kai tik surandame kažką geresnio. Mes nenorime ieškoti gerų savybių šiame žmoguje, mes norime, kad jis iškart būtų idealus. Susitikinėjame su daugybe žmonių, bet nė vienam nesuteikiame šanso. Mes visais nusivylę.

Technologijos mus taip suartino, kad pasidarė sunku kvėpuoti. Realų bendravimą pakeitė žinutės, video pokalbiai. Nejaučiame jokio poreikio būti drauge su kitu žmogumi, mums ir taip vienas kito pernelyg daug šiame gyvenime: kiekviename socialiniame tinkle, Skaipe, Vaiberyje, telefone… Ką dar jam galima pasakyti, jei viskas jau seniai parašyta?

Esame klajoklių, ilgam nepasiliekančių vienoje vietoje, karta. Baisiai bijome įsipareigojimų. Tikime, kad nesame sukurti santykiams. Nenorime tapti „sėsliais“. Netgi tokia mintis daugumai kelia siaubą.

Nesugebame net įsivaizduoti, kaip galima būti su vienu žmogumi visą gyvenimą. Ir išeiname. Niekiname pastovumą ir stabilumą, tarsi tai būtų didis socialinis blogis. Ir tuo pat metu mums labai patinka manyti, kad esame ne tokie kaip visi, kad neatitinkame socialinių normų.

Esame seksualiai persisotinusi karta. Griežtai atskyrėme seksą nuo meilės ar bent jau stengiamės taip manyti. Esame sekso ir išsiskyrimų karta. Iš pradžių užsiimame seksu, o jau paskui galvojame, ar pasilikti ilgiau su tuo žmogumi. Užsiimti seksu – kaip brendžio išgerti. Darote tai ne dėl to, kad mylite šį žmogų, o siekdami patirti malonumą, tegu ir trumpalaikį bei laikiną.

Seksas už šeimos ribų irgi jau ne tabu. Sugalvoti netgi „laisvi santykiai“, seksas vienai nakčiai, seksas be įsipareigojimų ir kiti labai patogūs išradimai.

Esame praktiška karta, vadovaujamės vien logika. Mes jau nebežinome, ką reiškia beprotiškai mylėti. Mes nelekiame už devynių jūrų ir devynių marių, kad susitiktume su mylimu žmogumi. Priešingai – atstumai mus išskiria. Esame pernelyg protingi, kad mylėtume.

Esame bijanti karta. Bijome įsimylėti, tuoktis, patirti nesėkmę, pajausti skausmą, sudaužyti sau širdį. Nieko neprisileidžiame arčiau ir patys prie nieko nesiartiname. Sėdime apsitvėrę aukštomis mūro sienomis, kuriose įkalinome širdį, laukiame meilės ir pabėgame, slepiamės kiekvieną kartą, kai ji pasirodo horizonte. Mes nenorime niekam apnuoginti savo sielos.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti