Kodėl žmogus lieka ten, kur jam bloga

Žmogus vėl ir vėl sugrįžta ten, kur jam blogai. Aplinkiniai iš pradžių užjaučia, stengiasi padėti, o paskui gūžteli pečiais ir eina šalin. Juk viskas paprasta ir aišku: reikia bėgti ir nebegrįžti ten, kur su tavimi blogai elgiasi, kankina, nuvertina, žemina. Nejaugi žmogus šito nesupranta? Puikiai supranta. Tačiau, kaip viename filme apie avariją atominiame povandeniniame laive, vėl ir vėl lenda į reaktorių.

Štai čia ir slypi mįslės įminimas. Jūreiviai rizikavo gyvybėmis, kad suremontuotų povandeninį laivą ir išsigelbėtų. Taip ir žmogus vis iš naujo ir iš naujo grįžta į nuodingus santykius, kad juos “suremontuotų”. Žmogų skatina slaptas gėdos ir atsakomybės už tai, kas vyksta, jausmas. Jis pats šito nesuvokia, tačiau mano, kad prasti toksiški santykiai – tai jo kaltė.

Reikia “suremontuoti” alkoholiką! Ir viskas bus gerai. Reikia dar paklusniau tarnauti toksiškiems tėvams, tapti dar geresne jų tarnaite! Ir santykiai susitvarkys. Reikia dar geriau dirbti ir dar geriau elgtis, dar kantriau viską kęsti – ir neadekvatus viršininkas neberūstaus, taps maloningas, algą padidins, pradės elgtis kaip su žmogumi, o ne kaip su vergu plantacijoje.

Viena moteris dažnai svečiavosi pas draugę, toji skaudino žiauriomis replikomis, uždavinėjo nuodingus klausimus, šaipėsi iš moters jausmų ir pergyvenimų, visokeriopai pabrėždavo savo pranašumą. Po tokių vizitų moteris negalėdavo užmigti, vis sukdavo galvoje dialogą, ieškodama teisingų atsakymų: įsivaizduodavo, kaip derėjo apsiginti.

O paskui vėl keliaudavo į svečius. Ir turėjo “blogą laiką”, kaip pasakytų amerikiečiai. Gaudavo naują įžeidimų ir pažeminimų dozę. Nors galima buvo paprasčiausiai nutraukti bendravimą. Tačiau kaltės jausmas vis iš naujo ir iš naujo vijo moterį į “reaktorių” – reikia viską suremontuoti! Netgi jei tai kainuos sveikatą ir gyvenimą. Jeigu su manimi taip elgiasi – kalta esu aš!

Štai kas skatina žmones lįsti į tą “reaktorių” – slaptas įsitikinimas, kad viskas priklauso nuo jo pastangų. Ir taip elgiasi anaiptol ne bevaliai žmonės. Priešingai, jie rodo tikrus kantrybės, valios stebuklus, deda neįsivaizduojamas pastangas, “gelbėdami” santykius su alkoholiku, agresoriumi, toksišku žmogumi. Pailsi truputėlį, užsigydo žaizdas – ir vėl didvyriškai lenda ten, kur jų laukia vien kančios. Dar truputėlis ir viskas gausis! Arba didvyriškai žūsiu!

Yra tik du būdai visa tai sustabdyti. Arba radiacijos dozė tame reaktoriuje bus mirtina, o žaizda širdyje įgaus siaubingą mastą, išsiurbs visas jėgas ir sveikatą ir žmogus taps nebereikalingas tam, kuris jį kankino visą tą laiką. Arba ateis, pagaliau, suvokimas – nėra jokios kaltės. Kiti žmonės elgiasi taip ir ne kitaip todėl, kad jiems taip reikia. Ir mes niekada jų neperdarysime, nesugebėsime užsitarnauti kitokio jų elgesio su savimi.

Nėra prasmės remontuoti reaktoriaus. Povandeninis laivas jau seniai nuskendo. Laikas gelbėtis pačiam.

Tai, žinoma, sunku. Tačiau išsilaisvinimas ateis tada, kai suprasime, kodėl grįžtame ten, kur mums blogai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *