Kodėl žolė kaimyno kieme visada žalesnė?

Jeigu jums tenka jaustis nelaimingais, tai žinote: tuo metu dauguma aplinkinių žmonių mums atrodo laimingi. Šis reiškinys yra labai įdomus: sveikas protas sako mums, kad gyvenimas yra dryžuotas – po juodų juostų seka baltos, o laimė – akimirkos dalykas, kartais aplankantis tai vieną, tai kitą žmogų. Tačiau pasijutę nevykėliais (vaikas turi problemų, jūsų sutuoktinis jums kelia rūpesčių, jus patį aplanko ligos, o čia dar genda mašina bei buitiniai prietaisai), jūs aiškiai pasijuntate ne savo lėkštėje – jums darosi akivaizdu, kad visiems aplinkiniams pasisekė kur kas labiau.

Štai jūsų vaikas ėmė praleidinėti pamokas, jūs kalbatės su drauge, ir ji pasako, kad su jos vaiku viskas yra kuo puikiausiai: būreliai, svajonės apie studijas užsienyje ir dar planai pereiti į licėjų. Štai jūsų sutuoktinis piktnaudžiauja alkoholiu ir ilgai užsisėdi nežinomoje vietoje, o jūsų visų pažįstamų vyrai namuose ir dar padeda žmonoms ruošti vakarienę! O štai kažkodėl būtent jums per turistinį žygį paleidžia vidurius, tuo tarpu kai visi aplinkiniai mėgaujasi gamta ir linksminasi! Kai jums blogai, kažkam būtina yra geriau!

Beje, toks požiūris daliai žmonių padeda: jei pasisekė kitam, tai pasiseks ir man,- sako jie. Tokia išvada parodo, jog žmogus save laiko ne prastesniu, o gal net geresniu už kitus. Tačiau nemažai daliai žmonių šitoje situacijoje gimsta pavydas: jiems pasisekė, o man, žinoma, tai neduota. Tuomet žmogus kuriam laikui tampa fatalistu ir įsitikina, kad jį tiesiog persekioja negandos, nes nuo jo nusisuko dangus. O įtaresniems žmonėms pasidaro aišku, kad tai – priešų darbas. Jie kaip visuomet rezga sąmokslą.

Visi šie vertinimai yra grynai emocinio pobūdžio, ir jų atsiradimui užkertant kelią naudinga pažiūrėti į tai, kaip gi yra iš tikrųjų su ta sėkme ir kam gi nusišypso ta laimė. Nes masinės informacijos priemonės labai dažnai pavaizduoja mums gerą ir sveiką pasaulį, pasinaudodamos „Photoshopo“ tipo programomis: gražūs, įdegę, sportiški žmonės ir jų nuostabūs besišypsantys mylintys vaikučiai.

Vakarų pasaulio statistika dažniausiai parodo, kad absoliučiais laimingais save laiko apie penkiolika procentų žmonių. Žinoma, niekas netikrina, ką šitie apklaustieji pasakytų, tarkime, po valandos – dviejų – juk visai gali būti, kad jie buvo apklausti ten, kur po valandos sprogo teroristų bomba…

Patikėkime su žmonėms bendraujančiais profesionalais: psichoterapeutais, pamokslininkais, gydytojais, advokatais. Jie patvirtins jums, kad praktiškai bet kuriam visiems žinomam ir gerai atrodančiam žmogui ankščiau ar vėliau teko ar tenka susidurti su universaliomis bendražmogiškomis problemomis. Jei šiuo metu jis sveikas, tai jo vaikas rūko žolę ir nesimoko. Jei su jo vaiku viskas tvarkoje, tai jam beprotiškai skauda dantį. Jei jam nieko neskauda ir vaikas mokosi, tai jo sutuoktinis neištikimas. Jei pasitaiko tokios dienos, kad visiems jo šeimoje viskas tvarkoje, tai neužilgo sunkiai suserga uošvienė. O jei kaip tyčia visiems viskas gerai, tai nežinia iš kur pasirodo vulkano pelenai, cunamis ar koks nors taifūnas!

Ir visa tai vyksta nežiūrint į tai, kad žmogus laikosi racionalios mitybos principų, skaito knygas apie vaikų auklėjimą ir netgi lankosi asmenybės augimo seminaruose…

Šiems reiškiniams paaiškinti egzistuoja tam tikros teorijos, aiškinančios, kad net ir labai sutvarkytame pasaulyje būtinai yra šeši – septyni procentai chaoso. Ir kad jeigu būtų kitaip, jei šeimoje, šalyje, planetoje, kaip ir visoje Visatoje, nusistovėtų pusiausvyra, pasaulis tiesiog numirtų. Ar jūs norite neturėti jokių problemų su sveikata? Tuomet jums geriausia virsti lavonu. O jeigu jūs nenorite turėti problemų su vaikais – negimdykite jų! Problemų su sutuoktiniais irgi nebus, jei jūs nekursite šeimos.

Visais kitais atvejais mums reikia priimti naujus atradimus.

• Per pirmuosius dešimt gyvenimo metų, kai mes išgyvename vaikystę, mus neišvengiamai lydi vaikiškos ligos, mėlynės, draugų ir draugių išdavystės, mokytojų ir kitų vyresnių baimė, atsilikimas kai kuriais kūno bruožais ir įgūdžiais nuo kitų vaikų (vėliau paaiškėja, kad jie mums pavydėjo mūsų pranašumų).

• Per antruosius dešimt metų, kai mes būname paaugliai ir jauni žmonės, mus neišvengiamai lydi abejonės dėl savo išvaizdos, bendravimo su kita lytimi problemos, didesnė ar mažesnė kaltė prieš tėvus, neužtikrintumas dėl savo ateities.

• Per trečiąjį gyvenimo dešimtmetį – ankstyvąją brandą – mes dažnai jaučiame, kad dirbame ne visai tai, ką norime dirbti; mums tenka paklusti vadovams, kurie nėra mums autoritetas; mes bandome darniai gyventi su savo draugais ir sutuoktiniais, bet mums nelabai išeina; mums gimsta vaikai, ir mes nemokame padaryti, kad jie būtų tobuli.

• Per ketvirtą gyvenimo dešimtmetį mes suvokiame, kad nesame tobulo kūno ir netgi intensyvus sportas negelbsti mūsų nuo raukšlių ir pilvuko; mes atrandame, kad paūgėję vaikai vis mažiau laiko mus autoritetais; kad nepaisant ekonominio stabilumo, ne viską gali nusipirkti už pinigus; kad kai kurių savo sutuoktinio paslapčių tu tiesiog nežinojai.

• Per penktą, šeštą, septintą dešimtmetį tu sužinai dar daugiau dalykų, susijusių su kūno, pasaulio ir žmonių netobulumu, iš kurių peršasi išvada: nemažos dalies pasaulio netobulumų taisyti neverta – kur kas išmintingiau yra išmokti su jais gyventi.

Dažniausiai su tam tikro amžiaus uždaviniais mes imame gerai susitvarkyti tik perėję į kitą amžiaus tarpsnį: vaikiškos problemos lengvai sprendžiasi sulaukus paauglystės; paauglystės galvosūkiai – tapus jaunu žmogumi, jaunystės bėdos – ne bėdos, perėjus į brandų amžių. Todėl tapti gerais meilužiais mes galime, kai praeina hiperseksualumo amžius, o gerais tėvais mes įstengiame būti tapę seneliais.

O kaip su dangaus malone? Argi neakivaizdu, kad egzistuoja laimės kūdikiai?

Atskleisime vieną paslaptį: visi kūdikiai yra laimės kūdikiai. Vien tai, kad jie gimė – laimės reikalas. Mums visiems fantastiškai pasisekė.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *